Elijas ir Baalo pranašai

^1 [i1]Daug vėliau, trečiaisiais {sausros} metais, Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: „Eik ir pasirodyk Ahabui. Aš atsiųsiu žemei lietaus“. ² Elijas tad nuėjo pas Ahabą.

Samarijoje buvo didelis badas. ³ Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Obadiją. {Obadijas reiškė VIEŠPAČIUI, didelė pagarbą. ⁴ Kai Jezabelė žudė VIEŠPATIES pranašus, Obadijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu.} ⁵ Ahabas Obadijui tarė: „Pereik per kraštą, nueik prie visų vandens šaltinių ir visų srovių. Galbūt rasime šiek tiek žolės arkliams ir mulams išgelbėti, idant neliktume be gyvulių“. ⁶ Norėdami išžvalgyti kraštą, jiedu išsiskyrė: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.

^7 [i2]Obadijui keliaujant, ūmai jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Obadijas puolė kniūbsčias ir tarė: „Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?“ – ⁸ „Taip, tai aš, – atsakė jam, – eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia!“ – ⁹ „Kuo aš tau nusidėjau, kad tu atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, kad mane užmuštų? ¹⁰ Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Kai atsakydavo: 'Čia jo nėra', – jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado. ¹¹ Betgi nūn sakai: 'Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia'. ¹² Kai tik paeisiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai aš nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, mane jis užmuš, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI, reiškiau pagarbą nuo jaunystės. ¹³ Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt vienoje oloje ir aprūpinau juos duona ir vandeniu. ¹⁴ O dabar tu sakai: 'Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas yra čia!' Juk jis tikrai mane užmuš“. ¹⁵ Elijas tarė: „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai aš jam pasirodysiu“.

Elijas ir Ahabas

¹⁶ Obadijas tad nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti. ^17 [i3]Ahabas, pamatęs Eliją, jam tarė: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ – ¹⁸ „Ne aš Izraelį varginau, – atsikirto Elijas, – bet varginai tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą. ¹⁹ Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.

Auka ant Karmelio kalno

²⁰ Ahabas tad išsiuntė žmones pašaukti visus izraeliečius ir surinko pranašus ant Karmelio kalno. ²¹ Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: „Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!“ Žmonės neatsakė jam nė žodžio. ²² Tada Elijas tarė žmonėms: „Aš, vien tik aš, likau VIEŠPATIES pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. ²³ Tebūna duota mums du jautukai. Teišsirenka jie sau vieną jautuką, tesukapoja į gabalus ir tepadeda ant malkų, bet ugnies teneužkuria. O aš paruošiu kitą jautuką ir padėsiu jį ant malkų, bet ugnies neužkursiu. ²⁴ Tada jūs šaukite savo dievą vardu, o aš šauksiu VIEŠPATĮ vardu. Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, yra iš tikrųjų Dievas“. Visi žmonės atsakė: „Gerai pasakyta!“

²⁵ Elijas Baalo pranašams tarė: „Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų yra daugiau. Tada šaukite savo dievą vardu, bet ugnies nekurkite“. ²⁶ Jie tada, paėmę jiems duotą jautuką, jį paruošė ir šaukė Baalą vardu nuo ryto iki vidudienio, tardami: „Baalai, išklausyk mus!“ Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. Klupčiodami jie šoko ^[i4]apie pastatytą aukurą. ²⁷ Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų tyčiojosi, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis yra dievas! Arba jis yra užsisvajojęs, arba paėjėjęs į pakelę,^[i5] arba keliauja, arba galbūt užmigęs ir turi būti pažadintas“. ²⁸ Jie tad garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju. ²⁹ Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo, pranašaudami pagavos įkarštyje iki pat aukos atnašavimo. Vis dar nebuvo jokio garso ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų.

³⁰ Tada Elijas tarė visiems žmonėms: „Ateikite arčiau prie manęs“. Visi žmonės priėjo arčiau prie jo. Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas. ³¹ Elijas paėmė dvylika akmenų pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo atėjęs Dievo žodis: „Tavo vardas bus Izraelis“, – ³² ir iš tų akmenų jis pastatė aukurą VIEŠPATIES vardui. Tada jis iškasė aplink aukurą griovį, kuriame buvo galima du saikus grūdų pasėti. ³³ Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: „Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų“. ³⁴ Vėl tarė: „Padarykite tai dar kartą“, – ir tai jie padarė antrą kartą. „Padarykite tai trečią kartą“, – jis tarė, ir tai jie padarė trečią kartą. ³⁵ Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.

³⁶ Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: „VIEŠPATIE, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. ³⁷ Atsakyk man, VIEŠPATIE! Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“. ³⁸ Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. ³⁹ Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“ ⁴⁰ Elijas jiems tarė: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.^[i6]

Baigiasi sausra

^41 [i7]Elijas tarė Ahabui: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus. ⁴² Ahabas tad nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė savo veidą prie kelių. ⁴³ Savo tarnui jis paliepė: „Pakopk ir pasižvalgyk Jūros link“. Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: „Nieko nėra!“ Septynis kartus Elijas liepė: „Vėl nueik!“ ⁴⁴ Septintą kartą tarnas pranešė: „Štai mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus ranką, kyla nuo Jūros“. Tada Elijas tarė: „Eik ir sakyk Ahabui: 'Kinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų'“. ⁴⁵ Po valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas ir pradėjo smarkiai lyti. Ahabas, įlipęs į savo vežimą, nuvažiavo Jezrėelio link. ⁴⁶ Bet VIEŠPATIES ranka nusileido ant Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezrėelio.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>