| 1 Kar 17 | Elijas pranašauja sausrą 1 [i1]Tišbietis Elijas, iš Tišbės Gileade, tarė Ahabui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį“. 2 Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: 3 „Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Cherito upelio, rytuose nuo Jordano. 4 Atsigersi iš upelio, o aš paliepiau varnams ten tave maitinti“. 5 Jis tad leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Cherito upelio, į rytus nuo Jordano. 6 Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo. Miltų ir aliejaus stebuklas 7 Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes nebuvo krašte lietaus. 8 Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui, tardamas: 9 „Tuojau pat eik į Sidono Zarefatą[i2] ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti“. 10 Jis tad leidosi į kelionę ir atėjo į Zarefatą. Priėjęs miesto vartus, jis pamatė ten našlę, berenkančią malkas. Ją pasišaukęs, tarė: „Prašyčiau atnešti man truputį vandens inde atsigerti“. 11 Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, tardamas: „Atnešk man kąsnį duonos rankoje“. – 12 „Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, – ji atsakė, – aš nieko kepto neturiu, vien tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai pataisyčiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir paskui mirsime“. – 13 „Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk, kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir jį atnešk man, o tada pataisyk ką nors sau ir savo sūnui. 14 Nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: 'Miltai puode neišseks nei aliejaus ąsotyje nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus'“. 15 Nuėjusi ji padarė, kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. 16 Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Eliją. Našlės sūnus prikeliamas iš numirusių 17 Atsitiko po šių įvykių, kad sūnus tos moters – namų šeimininkės – susirgo. Jis vis blogėjo, kolnustojo alsuoti. 18 [i3]Tada ji Elijui tarė: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ 19 Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. 20 „VIEŠPATIE, mano Dieve, – jis šaukėsi VIEŠPATIES, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ 21 Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ 22 VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. 23 Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas“. – 24 „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad VIEŠPATIES žodis eina iš tavo lūpų“. |
