Pranašas pasmerkia Bet-Elio aukurą

⁰ Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, ^1 [i1]į Bet-Elį atėjo iš Judo, VIEŠPATIES liepiamas, vienas Dievo vyras. ² VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: „Aukure, aukure! – taip kalbėjo VIEŠPATS: – 'Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai'“. ³ Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Toks yra ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: 'Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti'“. ⁴ Karalius Jeroboamas, išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Bet-Elio aukurą, ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį!“ Bet ištiestoji į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos į save palenkti. ⁵ Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras. ⁶ „Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, – tarė karalius Dievo vyrui, – ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta“. Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti savo ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. ⁷ Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Tau dovaną duosiu“. ⁸ Bet Dievo vyras karaliui atsakė: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, su tavimi neisiu. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,^{[i2] 9} nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: 'Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'“. ¹⁰ Dievo vyras tad nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Bet-Elį buvo atėjęs, negrįžo.

Dievo vyras ir pranašas

¹¹ Bet-Elyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Bet-Elyje. Jie pakartojo savo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. ¹² „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ – paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjusis Dievo vyras. ¹³ Tada jis savo sūnums tarė: „Pabalnokite man asilą“. Jie tad pabalnojo jam asilą, ir pranašas, ant jo užsėdęs, ¹⁴ išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį, sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš“. – ¹⁵ „Eikš su manimi, – tarė jam pranašas, – ir ko nors užvalgyk“. ¹⁶ Bet jis atsakė: „Aš negaliu su tavimi nei grįžti, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, ¹⁷ nes man buvo VIEŠPATIES liepta: 'Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'“. – ¹⁸ „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, – kalbėjo jam pranašas, – man VIEŠPATIES įsakymu tarė angelas: 'Parvesk jį atgal su savimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti'“. Bet pranašas jam melavo. ¹⁹ Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

²⁰ Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis atėjo jį atgal parvedusiam pranašui. ²¹ Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs, ²² bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: 'Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens',^[i3] – todėl tavo kūnas niekad nepasieks tavo protėvių kapo'“.

²³ Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, ²⁴ ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. ²⁵ Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai pasakojo. ²⁶ Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė pagal jam duotą VIEŠPATIES žodį“. ²⁷ Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą“. Pabalnojus asilą, ²⁸ jis išjojo ir surado ant kelio tysantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. ²⁹ Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir, užkėlęs ant asilo, pargabeno jį į miestą apraudoti ir palaidoti. ³⁰ Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodami jį apverkė: „Ai, mano broli!“ ³¹ Dievo vyrą palaidojęs, pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, mane palaidokite kape, kuriame yra palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų, ³² nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Bet-Elio aukurą ir prieš visas aukštumų šventoves, esančias Samarijoje, tikrai išsipildys“.

³³ Jeroboamas net po šio įvykio negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų šventovėms iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, buvo pašventinamas aukštumų šventovėms. ³⁴ Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>