1 Sam 4 | 0 O Samuelio žodžiai išėjo į visą Izraelį. Elis labai suseno, ir jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje. Filistinai nugali izraeliečius ir pagrobia Skrynią 1 Tomis dienomis filistinai susibūrė karui su Izraeliu,[i1] Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben-Ezerio, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.[i2] 2 Filistinai sustojo kovos rikiuotėje prieš Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų. 3 Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: „Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilo'o, kad jis būtų tarp mūsų ir išgelbėtų mus iš priešų rankos“. 4 Kariuomenė pasiuntė į Šilo'ą vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų,[i3] Sandoros Skrynią. Anie du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – buvo irgi su Dievo Sandoros Skrynia. 5 VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atėjus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo. 6 Išgirdę riksmo sukeltą triukšmą, filistinai klausė: „Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų[i4] stovykloje?“ Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia yra atėjusi į stovyklą, 7 filistinai išsigando ir sakė: „Dievai atėjo į stovyklą!“ Jie šaukė: „Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar! 8 Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų[i5] rankos? Juk yra dievai, kurie ištiko Egiptą visokiomis nelaimėmis dykumoje! 9 Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Kitaip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!“ 10 Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; iš Izraelio krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų. 11 Dievo Skrynia buvo paimta į nelaisvę; abu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo. Elio mirtis 12 Vienas vyras iš Benjamino giminės, išbėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šilo'ą. Jo drabužiai buvo suplėšyti ir galva purvu aptaškyta. 13 Atėjęs žiūri, Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, – jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti. 14 Elis, išgirdęs riksmą, teiravosi: „Ką reiškia tas sąmyšis?“ Tada atskubėjo anas vyras ir jam pranešė. 15 Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti. 16 Vyras Eliui tarė: „Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien išbėgau iš mūšio lauko“. Elis klausė: „O kas atsitiko, mano sūnau?“ 17 Žinios nešėjas atsakė: „Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo, o Dievo Skrynia yra paimta į nelaisvę!“ 18 Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis atvirto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes jis buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų. 19 Jo marti, Fineho žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir jos vyras yra mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė. 20 Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: „Nebijok, nes pagimdei sūnų“. Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio. 21 Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ dėl to, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, ir dėl savo uošvio bei vyro mirties. 22 „Šlovė pasitraukė iš Izraelio, – ji tarė, – nes Dievo Skrynia paimta į nelaisvę“. |