Dievas siunčia Samuelį į Betliejų

^1 [i1]VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kaip ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripilk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Išają Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“. ² „Kaip aš eisiu? – klausė Samuelis, – jei Saulius apie tai išgirs, užmuš mane“. VIEŠPATS tarė: „Veskis su savimi telyčią ir sakyk: 'Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI'. ³ Pakviesk Išają į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi man tą, kurį tau nurodysiu“. ⁴ Samuelis darė, ką VIEŠPATS įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai išėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: „Ar tavo atėjimas yra taikingas?“ ⁵ Jis atsakė: „Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje“. Pašventinęs Išają ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.

⁶ Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: „Tikriausiai VIEŠPATIES pateptasis stovi prieš VIEŠPATĮ“. ⁷ Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“. ⁸ Tada Išajas, pašaukęs Abinadabą, paliepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nei to neišsirinko VIEŠPATS“. ⁹ Tada Išajas paliepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nei to neišsirinko VIEŠPATS“. ¹⁰ Taip Išajas liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Išajui tarė: „Nė vieno iš jų neišsirinko VIEŠPATS“.

¹¹ Samuelis paklausė Išają: „Ar tai visi tavo vaikinai?“ – „Dar liko jauniausias. Matai, jis avis gano!“ – atsakė. Samuelis Išajui tarė: „Pasiųsk ką nors jo atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis“. ¹² Išajas tad pasiuntė, ir jį atvedė. Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos. „Stokis, – VIEŠPATS tarė, – ir patepk jį, nes tai jis!“ ¹³ Samuelis, paėmęs ragą aliejaus, patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos VIEŠPATIES dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.

Dovydas Sauliaus tarnyboje

¹⁴ VIEŠPATIES dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš VIEŠPATIES pradėjo jį kankinti.^{[i2] 15} Sauliaus dvariškiai jam kalbėjo: „Štai tave kankina pikta dvasia iš Dievo. ¹⁶ Nūn prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kada tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis“. ¹⁷ Saulius tarė savo dvariškiams: „Raskite man žmogų, mokantį gerai groti, ir atveskite jį pas mane!“ ^18 [i3]Tada atsiliepė vienas iš jaunų dvariškių. „Aš pastebėjau, – jis sakė, – kad Išajas Betliejietis turi sūnų, mokantį groti. Jis yra šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos. Be to, su juo yra VIEŠPATS“. ¹⁹ Todėl Saulius išsiuntė pasiuntinius pas Išają paprašyti: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą – tą, kuris gano avis“. ²⁰ Išajas paėmė asilą, užkrovė ant jo duonos, pilną vyno vynmaišį bei ožiuką ir pasiuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą. ²¹ Taigi Dovydas atėjo pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu. ²² Tada Saulius pasiuntė Išajui žodį: „Prašyčiau leisti Dovydą liktis mano tarnyboje, nes jis rado malonę mano akyse“. ^23 [i4]Kada tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau ir imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>