^1 [i1]Judas buvo girdėjęs apie romėnų garsą: kad jie yra didelė galybė, kad jie draugiškai elgiasi su visais, kurie dėjosi prie jų bendram reikalui, ir kad jie sudarė draugystės sutartį su visais, kurie į juos kreipėsi. Iš tikrųjų jie buvo labai galingi. ² Jam buvo pranešta apie jų karus ir žygdarbius užkariaujant galatus^[i2] ir priverčiant juos mokėti duoklę. ³ Jie buvo kovoję ispanų šalyje, ten paimdami sidabro ir aukso kasyklas. ⁴ Tą visą sritį jie buvo užkariavę savo sumanumu ir ištverme, nors ji buvo ir didelė šalis, ir toli nuo Romos. Jie buvo kovoję ir su karaliais, atžygiavusiais jų užpulti iš tolimų žemės pakraščių, kol juos sutriuškinę ir, ištikę dideliu pralaimėjimu, privertę mokėti metinę duoklę. ⁵ Jie buvo mūšyje sutriuškinę ir padarę sau pavaldžius ir Pilypą,^[i3] ir makedoniečių karalių Persėją,^[i4] ir kitus, išdrįsusius su jais kariauti. ⁶ Jie buvo nugalėję ir Azijos karalių Antiochą Didįjį,^[i5] stojusį prieš juos su šimtu dvidešimčia dramblių, raitija, kovos vežimais ir milžiniška kariuomene. Jis buvęs jų sutriuškintas. ⁷ Paėmę jį gyvą, romėnai privertę jį ir jo įpėdinius sumokėti didelę duoklę, duoti įkaitų ir užleisti ⁸ kai kurias geriausias valdas – Indijos, Medijos ir Lydijos^[i6] šalis. Iš jo atėmę, romėnai atidavę jas karaliui Eumenui.^{[i7] 9} Graikijos gyventojams^[i8] užsimojus eiti į žygį ir juos sunaikinti, ¹⁰ romėnai, apie tai sužinoję, pasiuntė vieną karvedį prieš graikus ir su jais kariavo. Daug jų buvę sužeista ir nukauta. Romėnai, paėmę jų žmonas ir vaikus, išvarė į nelaisvę. Romėnai juos plėšę, paėmę jų žemę, išgriovę jų tvirtoves ir pavertę juos vergais iki šios dienos. ¹¹ Visas kitas karalystes ir salas, kurios kada nors buvę drįsusios jiems pasipriešinti, romėnai sunaikinę ir pavergę, ¹² bet su savo draugais ir tais, kurie jais pasitiki, romėnai palaiką draugystę. Arti ir toli jie padarę karalius sau pavaldžius, visus, girdinčius apie romėnų garsą, apimanti baimė. ¹³ Iš tikrųjų kam jie norėję padėti tapti karaliais, tie karaliavę, ir nuvertę nuo sosto tuos, kuriuos norėję. Taigi romėnai buvo pasiekę galybės viršūnę. ¹⁴ Tačiau nė vienas jų nei užsidėjęs vainiką, nei vilkėjęs purpuru ženklan savo didybės, ¹⁵ bet jie pasistatę sau senato namus, ir juose trys šimtai ir dvidešimt vyrų kasdien svarstą, kaip palaikyti tautoje tvarką. ¹⁶ Jie kasmet pavedą valdymą vienam žmogui^[i9] suteikdami metams galią visam kraštui, visi klausą to vieno žmogaus, nesą tarp jų nei pavydo, nei nepasitikėjimo.

¹⁷ Judas tad, išrinkęs Akoso sūnaus Jono sūnų Eupolemą ir Eleazaro sūnų Jasoną, pasiuntė juos į Romą, norėdamas sudaryti su romėnais draugystės bei gynybos sąjungą, ¹⁸ kad atsikratytų graikų jungo. Mat jiems buvo aišku, kad graikų karalystė stūmė Izraelį į tikrą vergiją. ¹⁹ Taigi, atvykę į Romą po ilgos kelionės, jie nuėjo į senatą ir taip kalbėjo: ²⁰ „Judas Makabėjas, jo broliai ir žydų tauta mus atsiuntė pas jus. Mes norime sudaryti su jumis gynybos bei taikos sąjungą ir įsirašyti į jūsų sąjungininkų ir bičiulių tarpą“. ²¹ Senatas jų pasiūlymą priėmė. ²² Čia yra nuorašas laiško,^[i10] kurį romėnai, įraižę varinėse lentelėse, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų ten laikomas kaip taikos ir sąjungos įrašas:

²³ „Gerovė telydi per amžius romėnus ir žydų tautą jūroje ir žemėje! Tenepasiekia jų nei kalavijas, nei priešas! ²⁴ Bet jeigu kiltų pirma karas prieš Romą ar bet kurį jos sąjungininką kurioje nors jos valdų, ²⁵ žydų tauta iš visos širdies teiks jiems pagalbą, kaip sąlygos reikalauja. ²⁶ Jie neteiks ir neparūpins priešui nei grūdų, nei ginklų, nei lėšų ar laivų, kaip buvo sutarta Romoje. Jie vykdys savo įsipareigojimus, negaudami jokio atlygio. ²⁷ Tokiu pat būdu, jeigu kiltų pirma karas prieš žydų tautą, romėnai noriai elgsis kaip sąjungininkai, kaip sąlygos reikalaus. ²⁸ Jie neteiks žydų užpuolikui nei grūdų, nei ginklų, nei lėšų ar laivų, kaip buvo sutarta Romoje. Romėnai vykdys savo įsipareigojimus be klastos. ²⁹ Su tokiomis sąlygomis romėnai sudarė sutartį su žydų tauta. ³⁰ Bet jeigu vėliau abi pusės nutartų ką nors pridėti ar atimti, jos tai gali daryti savo nuožiūra. Tai, ką jie nutars pridėti ar atimti, galios. ³¹ O dėl karaliaus Demetrijaus nusikaltimų jums, mes jam taip parašėme: 'Kam gi padarei savo jungą sunkų mūsų bičiuliams, mūsų sąjungininkams, žydams? ³² Taigi jeigu jie vėl kreipsis į mus su skundu ant jūsų, mes ginsime jų teises, kovodami su jumis jūroje ir žemėje'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>