Demetrijus tampa karaliumi 1 [i1]Šimtas penkiasdešimt pirmaisiais metais Seleuko sūnus Demetrijus išvyko iš Romos ir, atvykęs su keletu vyrų į vieną pajūrio miestą, pradėjo ten karaliauti. 2 Jam rengiantis įžengti į savo protėvių rūmus, kareiviai suėmė Antiochą ir Lysiją, norėdami juos perduoti jam. 3 Kai jam apie tai buvo pranešta, jis tarė: „Jų veido man nerodykite!“ 4 Kareiviai tad juos nužudė, ir Demetrijus atsisėdo į savo karalystės sostą. 5 Tada visi izraeliečiai, atsimetę nuo Įstatymo ir nedorėliai, suėjo pas jį. Jų vadas buvo Alkimas,[i2] kuris troško tapti vyriausiuoju kunigu. 6 Karaliui jie apskundė tautą. „Judas ir jo broliai, – jie sakė, – išžudė visus tavo Bičiulius ir mus iš mūsų krašto išvarė. 7 Dabar tad pasiųsk vyrą, kuriuo tu pasitiki. Tenukeliauja ir tepamato, kaip Judas nuniokojo mus ir karaliaus valdas. Tenubaudžia juos ir visus, kurie jiems padeda“. 8 Karalius tad išrinko Bakchidą, vieną iš Karaliaus Bičiulių, Anapus Upės srities valdytoją. Jis buvo įžymus žmogus karalystėje ir ištikimas karaliui. 9 Karalius išsiuntė jį drauge su nedorėliu Alkimu, kuriam jis suteikė vyriausiojo kunigo vietą, jam įsakydamas atkeršyti izraeliečiams. 10 Jie tad leidosi į žygį ir, atvykę į Judą su didele kariuomene, nusiuntė pasiuntinius pas Judą ir jo brolius siūlyti taikos klastingais žodžiais. 11 Bet šie į jų žodžius nekreipė dėmesio, nes matė, kad jie buvo atvykę su didele kariuomene. 12 Nepaisant to, Rašto žinovų būrys nuėjo ieškoti teisingo sprendimo. 13 Hasidimai buvo pirmieji, norintys ieškoti su jais taikos, 14 nes jie manė: „Kunigas iš Aarono palikuonių atėjo su kariuomene. Jis mums nieko pikta nedarys“. 15 Alkimas su jais kalbėjosi taikingai, netgi prisiekė, tardamas: „Mes net nebandysime nei jūsų, nei jūsų Bičiulių užgauti“. 16 Jie patikėjo. O jis šešiasdešimt iš jų suėmė ir tą pačią dieną nužudė, taip įvykdydamas Rašto žodžius: 17 „Kūnus tavo ištikimųjų jie išmėtė, jų kraują išliejo visur Jeruzalės apylinkėse, nebuvo kam jų palaidoti“. 18 Tada visą tautą sukaustė baimė ir išgąstis. „Neturi jie nei tiesos, nei teisingumo, – sakė žmonės, – jie sulaužė sutartį, nepaisydami duotos priesaikos“. 19 Vėliau Bakchidas paliko Jeruzalę ir pasistatė stovyklą prie Bet- Zaito[i3] Jis įsakė suimti daugelį vyrų, kurie buvo pas jį perbėgę, bei keletą iš mūsų žmonių ir juos nužudyti nustumiant į didžiąją vandens talpyklą. 20 Pavedęs Alkimui valdyti sritį, paliko jam būrį kareivių, o pats sugrįžo pas karalių. 21 Alkimas darė visa, kad išsilaikytų savo vyriausiojo kunigo vietoje. 22 Prie jo būrėsi visi tautos triukšmadariai. Pasigrobę Judo krašto valdžią, jie darė daug žalos Izraeliui. 23 Judas matė visą žalą, Alkimo ir jo rėmėjų daromą izraeliečiams, kur kas didesnę, negu pagonys buvo padarę. 24 Judas tad perėjo visą Judėjos žemę ir keršijo perbėgėliams, užkirsdamas kelią esantiems mieste eiti į kaimus. 25 Ilgainiui Alkimas, pastebėjęs, kad Judas su savo rėmėjais stiprėja, ir supratęs, kad pats yra bejėgis jiems priešintis, sugrįžo pas karalių ir kaltino juos dideliais nusikaltimais. Nikanoras pralaimi mūšį 26 Tada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną iš savo įžymiausių vadų, nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą. 27 Nikanoras tad, įėjęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, nusiuntė su klasta[i4] Judui ir broliams šitokį taikingą žodį: 28 „Tenebūna tarp manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti veidas į veidą“. 29 Jis tad atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai pasisveikino. Bet kareiviai buvo pasirengę Judą pagrobti. 30 Judui paaiškėjo, kad Nikanoras buvo atėjęs pas jį su klasta, jis tapo atsargesnis ir atsisakė su juo vėl susitikti. 31 Nikanoras, pajutęs, kad jo sąmokslas atskleistas, išžygiavo į Kafar-Salamą[i5] susitikti su Judu mūšyje. 32 Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o likusieji subėgo į Dovydo miestą. Grasinimas Šventyklai 33 Po šių įvykių Nikanoras užkopė ant Ziono kalno. Kai kurie kunigai iš šventovės ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už karalių. 34 Bet jis iš jų tyčiojosi, juos išjuokė ir padarė nešvarius.[i6] Įžūliai kalbėjo ir 35 įpykęs prisiekė, tardamas: „Jeigu Judas ir jo kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu“. Nikanoras išėjo labai įniršęs. 36 Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir Šventyklą. Verkdami jie meldėsi: 37 „Tu pasirinkai šiuos Namus, kad jie būtų vadinami tavo vardu ir būtų tavo tautos maldos ir prašymo Namai. 38 Atkeršyk šiam žmogui ir jo kariuomenei, tekrinta jie nuo kalavijo. Atsimink jų šventvagiškas kalbas, neleisk jiems gyviems išlikti“. Nikanoro pralaimėjimas prie Adasos 39 Nikanoras išžygiavo iš Jeruzalės ir pasistatė stovyklą prie Bet-Horono, kur prie jo prisidėjo Sirijos kariuomenė. 40 O Judas pasistatė stovyklą su trim tūkstančiais vyrų prie Adasos.[i7] Čia Judas meldėsi: 41 „Tuomet, kai karaliaus pasiuntiniai šventvagiškai kalbėjo, tavo angelas nuėjęs užmušė iš jų aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. 42 Taip tad šiandien mūsų akyse sutriuškink šią kariuomenę! Težino visi kiti, kad Nikanoras šventvagiškai kalbėjo apie tavo šventovę. Teisk jį pagal jo nedorumą!“ 43 Abi kariuomenės susitiko mūšyje Adaro mėnesio tryliktąją dieną. Nikanoro kariuomenė buvo sutriuškinta, o jis pats pirmas žuvo mūšyje. 44 Jo kareiviai, pamatę, kad Nikanoras žuvo, metę ginklus pabėgo. 45 Judas ir jo vyrai juos vijosi visą dieną nuo Adasos iki Gazaros apylinkių, įkandin šaukdami trimitais į kovą. 46 Išgirdę šaukimą, iš visų aplinkinių Judėjos kaimų išėjo žmonės ir, puolę bėglius iš šonų, varė juos atgal pas besivejančius. Visi žuvo nuo kalavijo, nė vienas neišliko gyvas. 47 Judas ir jo vyrai pasiėmė karo laimikį ir grobį. Jie nukirto Nikanorui galvą bei dešinę ranką, kurią iš įžūlumo jis buvo pakėlęs, ir parnešę pakabino netoli Jeruzalės. 48 Švęsdami tą dieną kaip didelę iškilmę, žmonės labai džiaugėsi. 49 Buvo nutarta, kad toji diena turi būti švenčiama kasmet Adaro mėnesio tryliktąją dieną.[i8] 50 Vėliau Judėja trumpą laiką[i9] buvo rami. |