| 1 Mak 5 | Žygis prieš idumiečius ir amoniečius 1 [i1]Kai kaimynai pagonys sužinojo, kad aukuras buvo atstatytas ir šventovė yra atšventinta, kaip buvo anksčiau, jie labai įpyko 2 ir nutarė sunaikinti tarp jų gyvenančius Jokūbo palikuonis. Jie tad pašėlo žudyti ir persekioti mūsų žmones. 3 Tada Judas užpuolė Esavo palikuonis prie Akrabatenės[i2] Idumėjoje, nes jie rengė pasalas Izraeliui. Kai jie mūšį visiškai pralaimėjo, juos pažemino ir apiplėšė. 4 Jis atsiminė ir Baiano palikuonių[i3] padarytus nedorus darbus. Mat jie buvo grėsmė ir pinklės mūsų žmonėms savo pasalomis prie kelių. 5 Privertęs juos subėgti į savo bokštus, jis apgulė juos ir, pareiškęs juos esant skirtus sunaikinti, sudegino bokštus su visais juose buvusiais žmonėmis. 6 [i4]Tada, persikėlęs žygiui prieš amoniečius, Judas susidūrė su stipria ir didele kariuomene, kurios vadas buvo Timotėjas. 7 Su jais kovojo daug mūšių, juos nugalėjo ir išblaškė. 8 Paėmęs Jazerį[i5] ir jam pavaldžias gyvenvietes, jis sugrįžo į Judėją. Pasirengimas žygiui į Galilėją ir Gileadą 9 Gileade pagonys susibūrė prieš izraeliečius, gyvenusius jų žemėje, norėdami juos sunaikinti. Tačiau tie subėgo į Datemos tvirtovę 10 ir nusiuntė Judui bei jo broliams tokį laišką: „Pagonys iš visų pusių susibūrė, norėdami mus sunaikinti. 11 Jie rengiasi ateiti ir paimti tvirtovę, į kurią mes esame subėgę. Timotėjas vadovauja jų pajėgoms. 12 Tučtuojau tad ateikite ir išgelbėkite mus iš jų rankos, nes daugelis mūsiškių yra žuvę. 13 Visi mūsų tautiečiai, gyvenę Tobo krašte, buvo išžudyti. Priešai yra paėmę jų žmonas ir vaikus. Jie pasigrobė jų mantą ir nužudė ten apie tūkstantį vyrų“. 14 Dar tebeskaitant tą laišką, štai kiti pasiuntiniai, perplėštais drabužiais, atėjo iš Galilėjos, atnešdami panašią žinią, 15 sakydami: „Ptolemaidės,[i6] Tyro ir Sidono gyventojai susibūrė prieš mus su visa pagonių Galilėja, kad mus sunaikintų!“ 16 Tai išgirdę, Judas ir žmonės sušaukė didžiąją sueigą nutarti, kaip padėti savo tautiečiams, kuriems grėsė didelis pavojus ir kurie buvo priešų užpulti. 17 Judas tarė savo broliui Simonui: „Pasirink sau vyrų ir žygiuok gelbėti savo brolių Galilėjoje. Mudu su broliu Jonatanu žygiuosime į Gileadą“. 18 Judėjoje jis paliko Zecharijo sūnų Juozapą ir Azariją vadovauti tautai ir su likusia kariuomene jai ginti. 19 „Būkite atsakingi už šią tautą, – įsakė jiems, – bet su pagonimis nekovokite, kol mes nesugrįšime“. 20 Tada trys tūkstančiai vyrų buvo paskirti žygiui su Simonu į Galilėją, o su Judu aštuoni tūkstančiai žygiui į Gileadą. Žygiai į Galilėją ir Gileadą 21 Simonas nužygiavo į Galilėją ir kovojo daug mūšių su pagonimis, ir jie buvo jo akyse sutriuškinti. 22 Vijosi juos iki Ptolemaidės vartų, nukaudamas ne mažiau kaip tris tūkstančius pagonių ir paimdamas jų grobį. 23 Pasiėmęs su savimi Galilėjos ir Arbatos žydus drauge su jų žmonomis ir vaikais bei visa jų nuosavybe, su dideliu džiaugsmu parvedė juos į Judėją. 24 Tuo tarpu Judas Makabėjas ir jo brolis Jonatanas, persikėlę per Jordaną, žygiavo tris dienas per dykumą. 25 Sutikti nabatėjai[i7] juos priėmė taikiai ir papasakojo jiems visa, kas buvo atsitikę jų tautiečiams Gileade: 26 „Daugelis jų, – sakė jie, – įkalinti Bozroje, Alemoje ir Chasfo'e, Makedoje ir Karnajimuose“, – visi tie yra dideli ir įtvirtinti miestai, – 27 o kai kurie įkalinti kituose Gileado miestuose. Priešas rengiasi rytoj pulti tvirtoves, paimti ir sunaikinti tuos žmones per vieną dieną“. 28 Tada Judas, staiga pakeitęs kryptį su savo kariuomene, nužygiavo dykumos keliu į Bozrą ir paėmė miestą. Išžudęs kalaviju visus vyriškius, jis paėmė iš jo grobį ir miestą sudegino. 29 Iš tos vietos kariuomenę išvedė nakčia. Jie žygiavo keliu Datemos tvirtovės link. 30 Aušros šviesoje žvalgydamiesi, jie pamatė prieš save didžiulę kariuomenę, iš tikrųjų nesuskaičiuojamą gaują, statančią kopėčias bei apgulos priemones tvirtovei paimti ir kovojančią su gynėjais. 31 Judas tad matė, kad puolimas buvo jau prasidėjęs. Trimitų ir šauksmų lydimas, mūšio riksmas kilo iš miesto į dangų. 32 Savo kariuomenės vyrams Judas tarė: „Už savo brolius šiandien kovokite!“ 33 Padalijęs juos į tris būrius, jis puolė priešą iš užnugario, gaudžiant trimitams ir aidint maldos žodžiams. 34 Kai Timotėjo kareiviai suvokė, kad tai buvo Makabėjas, jie pradėjo nuo jo bėgti. Judas ištiko juos triuškinančiu smūgiu; iš jų žuvo ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai. 35 Tada jis pasuko Alemos link ir užpuolęs paėmė ją, išžudė joje visus vyriškius, apiplėšė ir sudegino. 36 Iš ten jie tęsė žygį ir paėmė Chasfo'ą, Makedą, Bosorą ir kitus Gileado miestus. 37 Po šių įvykių Timotėjas subūrė kitą kariuomenę ir pasistatė stovyklą priešais Rafoną, kitoje upės vagos pusėje. 38 Judas pasiuntė vyrus išžvalgyti stovyklos, ir jam buvo pranešta: „Visi aplink mus gyvenantys pagonys yra pas jį suėję. Labai didelė kariuomenė! 39 Be to, jie turi pasisamdę talkon arabų. Jų stovykla yra anoje upės vagos pusėje. Jie pasirengę atžygiuoti ir kovoti su tavimi“. Judas išžygiavo jų užpulti. 40 Judui ir jo kariuomenei artinantis prie upės srovės, Timotėjas savo pajėgų pareigūnams tarė: „Jeigu jis persikels į mūsų pusę pirmas, mes nepajėgsime jam pasipriešinti. Jis tikrai mus nugalės. 41 Bet jeigu jis bijos ir statysis stovyklą ant kito upės kranto, mes persikelsime į jo pusę ir jį nugalėsime“. 42 Bet Judas, priėjęs prie upės srovės, pastatė kariuomenės pareigūnus šalia ir jiems įsakė: „Neleiskite nė vienam statytis palapinės. Visi turi eiti į mūšį!“ 43 Tada jis pats pirmas ėjo per upę priešo pulti, ir visa kariuomenė sekė jam iš paskos. Visus pagonis jie nugalėjo. Šie metė savo ginklus ir subėgo į Karnajimų šventyklos aptvarą. 44 Paėmę tą miestą, jie sudegino šventyklos aptvarą su visais viduje buvusiais žmonėmis. Taigi Karnajimai buvo paimti, ir priešas nebegalėjo daugiau Judui priešintis. 45 Tada Judas surinko visus izraeliečius, nuo mažiausio iki didžiausio, gyvenusius Gileade, su jų žmonomis ir vaikais bei manta, didžiulę minią žmonių, eiti į Judo kraštą. 46 Jie pasiekė Efroną.[i8] Tai buvo didelis ir stipriai įtvirtintas miestas ant kelio. Jiems buvo neįmanoma jį apeiti nei iš dešinės, nei iš kairės. Reikėjo būtinai per jį eiti. 47 Bet miesto gyventojai atsisakė leisti pereiti ir užvertė vartus akmenimis. 48 Tada Judas nusiuntė jiems draugišką žodį: „Mes norime pereiti jūsų žemę, kad pasiektume savo kraštą. Niekas jums žalos nedarys; mes tik pėsti pereisime“. Bet vartų atidaryti jie nesutiko. 49 Judas tad įsakė, kad būtų paskelbta stovykloje, idant, kiekvienas pultų ties ta vieta, kurioje jis buvo. 50 Kareiviai tad stojo į savo vietas. Judas puolė miestą tą visą dieną bei tą visą naktį, ir miestas buvo atiduotas jam į rankas. 51 Išžudęs visus vyriškius, sugriovė miestą iki pamatų ir jį apiplėšė. Tada jis perėjo miesto aikštę žuvusiųjų lavonais. 52 Perėję Jordaną, nuėjo į didžiąją lygumą priešais Bet-Šeaną. 53 Judas rūpinosi atsilikėliais, drąsindamas žmones visą kelią, kol jie pasiekė Judėją. 54 Užkopę į Ziono kalną, su džiaugsmu ir linksmybe jie atnašavo deginamąsias aukas, nes buvo saugiai sugrįžę. Nė vienas jų nežuvo. Nesėkmė prie Jamnijos 55 Tuo metu, kai Judas ir Jonatanas buvo Gileade, o jo brolis Simonas buvo Galilėjoje prie Ptolemaidės, 56 Zecharijo sūnus Juozapas ir Azarijas, vadovaujantys kariuomenei, išgirdo apie jų žygdarbius ir apie jų didvyrišką karą. 57 Jie tad sakė: „Pasižymėkime ir mes, žygiuodami ir kovodami su pagonimis, esančiais visur aplinkui“. 58 Jie tad, davę įsakymą su jais buvusiai kariuomenei, leidosi į žygį Jamnijos link. 59 Bet Gorgijas ir jo vyrai išėjo iš miesto stoti į mūšį. 60 Juozapas ir Azarijas buvo sumušti ir nuvyti iki pat Judėjos ribų. Tą dieną žuvo apie du tūkstančius izraeliečių. 61 Taigi juos ištiko didelis pralaimėjimas, nes, manydami padarysią žygdarbį, jie nepaklausė Judo ir jo brolių. 62 Jie net nepriklausė šeimai tų vyrų, kuriems buvo patikėtas Izraelio išgelbėjimas. Sėkmė Idumėjoje ir Filistijoje 63 Narsuolis Judas ir jo broliai buvo labai gerbiami visame Izraelyje ir visų pagonių, kur tik buvo girdimas jų vardas. 64 Žmonės sveikindami spietėsi prie jų. 65 Judas ir jo broliai leidosi į žygį prieš Esavo palikuonis[i9] pietų krašte. Jis paėmė Hebroną ir jam pavaldžias gyvenvietes, sunaikino jo įtvirtinimus ir sudegino jį supančius bokštus. 66 Iš ten leidosi į filistinų žemę ir perėjo Marisą. 67 Tarp kritusiųjų tos dienos mūšyje buvo keletas kunigų, kurie išėjo neapgalvotai kovoti norėdami pasižymėti. 68 Judas tada pasuko prieš Azotą, priklausantįjį filistinams. Išvartęs jų aukurus, sudeginęs jų dievų statulas ir apiplėšęs jų miestus, jis pasitraukė į Judo kraštą. |
