Emauso mūšis 1 Gorgijas pasiėmė penkis tūkstančius pėstininkų ir tūkstantį rinktinių raitininkų ir nakčia leidosi į žygį 2 žydų stovyklos pulti, norėdamas juos netikėtai užklupti. Vyrai iš tvirtovės buvo jo vadovai. 3 Bet Judas apie tai sužinojo ir jis su savo kareiviais leidosi į žygį užpulti karaliaus kariuomenės prie Emauso, 4 kai jos rinktinės pajėgos dar nebuvo sugrįžusios į stovyklą. 5 Gorgijas, nakčia įėjęs į Judo stovyklą, nerado ten nė vieno. Jis tad metėsi jų ieškoti kalnuose, „nes, – jis sakė, – jie bėga nuo mūsų“. 6 Dienai auštant, Judas su trim tūkstančiais vyrų pasirodė lygumoje, nors jie ir stokojo tokių šarvų ir kalavijų, kokių jie būtų norėję turėti. 7 Jiems prieš akis buvo pagonių stovykla, stipri ir įtvirtinta, iš visų pusių apsupta raitininkų, įgudusių kareivių. 8 Tada Judas tarė savo vyrams: „Nebijokite jų skaičiaus! Nedrebėkite nuo jų puolimo! 9 Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros, kai faraonas juos vijosi su didele kariuomene. 10 Dabar tad šaukimės Dangaus su viltimi, kad jis bus mums malonus ir, atsiminęs savo Sandorą su mūsų protėviais, sunaikins šią kariuomenę šiandien mūsų akyse. 11 Tada visi pagonys žinos, kad yra Vienas, kuris išperka ir išgelbsti Izraelį“. 12 Svetimšaliai pakėlė akis ir, matydami žygiuojančius jų pulti, 13 išėjo iš stovyklos į mūšį. Judo vyrai pūtė trimitus. 14 Prasidėjo mūšis. Pagonys buvo nugalėti ir pabėgo į lygumą, 15 o pakrikusieji žuvo nuo kalavijo. Judo vyrai juos vijosi iki pat Gazaros[i1] ir iki Idumėjos lygumų – iki Azoto[i2] ir Jamnijos[i3]. Krito maždaug trys tūkstančiai jų vyrų. 16 Kai Judas ir jo kariuomenė sugrįžo iš vijimosi, 17 jis savo vyrams kalbėjo: „Nepulkite dar godžiai prie grobio, nes mūsų dar laukia mūšis. 18 Gorgijas su savo daliniais dar tebėra arti, kalnuose. Pirma stokite į kovą su mūsų priešais ir nugalėkite juos. Tada drąsiai paimkite grobį“. 19 Dar Judui tebekalbant, pasirodė priešų dalinys, pareinantis iš aukštumų. 20 Jie matė, kad jų kariuomenė buvo priversta bėgti ir jų stovykla buvo padegta. Kylantys dūmai rodė, kas buvo įvykę. 21 Tai suvokę, jie buvo klaiko apimti. Be to, jie matė, kad Judo kariuomenė lygumoje buvo pasirengusi pulti. 22 Jie tad visi pabėgo į filistinų žemę.[i4] 23 Tada Judas sugrįžo stovyklos plėšti, ir jo vyrai pasiėmė daug aukso ir sidabro, mėlyna ir violetine spalva dažytų medžiagų bei daug kitų prabangių daiktų. 24 Kai sugrįžo į savo stovyklą, jie giedojo giesmes ir šlovino Dangų, „nes jis yra geras, nes amžina jo ištikima meilė“. 25 Tą dieną Izraelis patyrė nuostabų išgelbėjimą. Pirmasis Lysijo žygis 26 Bet išsigelbėjusieji svetimšaliai nuėjo pas Lysiją ir pranešė jam, kas buvo įvykę. 27 Gavęs tą žinią, jis buvo pritrenktas ir labai susirūpinęs, nes reikalai Izraelyje buvo susiklostę ne taip, kaip jis norėjo ir kaip buvo įsakęs karalius. 28 Kitais metais tad jis sutelkė prie ginklų šešiasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų ir penkis tūkstančius raitininkų, kad užbaigtų karą. 29 Nužygiavę į Idumėją, jie pasistatė stovyklą prie Bet-Zūro.[i5] Ten Judas pasitiko juos su dešimčia tūkstančių vyrų. 30 Matydamas, kokia galinga priešų stovykla, jis meldėsi, tardamas: „Būk pašlovintas, Izraelio Gelbėtojau! Tu savo tarno Dovydo ranka niekais pavertei galiūno puolimą; tu atidavei į rankas Sauliaus sūnaus Jonatano ir jo ginklanešio filistinų stovyklą. 31 Atiduok tad į savo tautos Izraelio rankas šią priešų stovyklą, teužsitraukia jie sau gėdą savo pėstininkais ir raiteliais! 32 Pasėk bailumo dvasią jų širdyse, atskiesk jų galybės narsą, tedreba jie žūdami. 33 Sunaikink juos tave mylinčiųjų kalaviju, kad visi, pažįstantieji tavo vardą, giedotų tavo šlovės giesmę“. 34 Abi pusės pradėjo mūšį, ir penki tūkstančiai Lysijo kareivių krito kautynėse vyras prieš vyrą. 35 [i6]Pamatęs savo kariuomenės sąmyšį ir Judo kareivių narsą bei ryžtą arba garbingai gyventi, arba garbingai mirti, Lysijas pasitraukė į Antiochiją ir vėl ėmėsi verbuoti samdinius kareivius kitam žygiui į Judėją su dar didesne kariuomene. Šventykla išvaloma ir atšventinama 36 Tada Judas ir jo broliai tarė: „Štai mūsų priešai visiškai nugalėti. Eikime išvalyti šventovės[i7] ir ją atšventinti“. 37 Taigi visa kariuomenė susirinko ir užkopė į Ziono kalną. 38 Ten jie rado apleistą šventovę, išniekintą aukurą ir sudegintus vartus. Kiemuose augo piktžolės kaip miške ar ant kalno, o kunigų kambariai buvo tapę griuvėsiais. 39 Persiplėšę savo drabužius, jie karčiai raudojo ir, galvas barstydamiesi pelenais, 40 puolė kniūbsčia. Davus trimitų ženklą, jie šaukėsi Dangaus. 41 Judas paskyrė vyrus kautis su tvirtovės įgula, o pats ėmėsi valyti šventovę. 42 Paskui jis išrinko kunigus, nepriekaištingus ir ištikimus Įstatymui; 43 jie išvalė šventovę ir išnešė suteptus akmenis į nešvarią vietą. 44 Buvo svarstoma, ką jie turėtų padaryti su išniekintu deginamųjų atnašų aukuru. 45 Jiems dingtelėjo gera mintis jį nugriauti, kad jis ilgainiui netaptų amžina gėda, nes jis buvo buvęs pagonių išniekintas. Taigi jie aukurą nugriovė. 46 Akmenis sudėjo į tinkamą vietą ant Šventyklos kalno, kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais reikia daryti. 47 Tada jie paėmė netašytų akmenų, kaip liepia Įstatymas, ir pastatė naują aukurą, panašų į pirmąjį. 48 Jie pataisė ir Šventąją vietą bei Šventyklos vidų ir išvalė kiemus. 49 Jie padarė naujus reikmenis ir atnešė į Šventyklą Žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą. 50 Tada jie degino smilkalus ant aukuro ir uždegė Žvakidės lempas. Lempos apšvietė Šventyklą. 51 Jie išdėliojo ir duonos kepalus ant stalo ir pakabino uždangas. Taip jie užbaigė visą darbą, kurio buvo ėmęsi. 52 Dvidešimt penktą dieną devintojo mėnesio, – tai yra Kislevo mėnesio, – šimtas keturiasdešimt aštuntaisiais metais[i8] jie atsikėlė anksti rytą 53 ir atnašavo auką pagal Įstatymą ant naujojo deginamųjų aukų aukuro, kurį jie buvo pastatę. 54 Tuo pačiu metu ir tą pačią dieną, kurią pagonys buvo Šventyklą išniekinę, jis buvo atšventintas su giesmėmis, arfomis, fleitomis ir cimbolais. 55 Visi žmonės parpuolė kniūbsčia, pagarbino ir pašlovino Dangų, suteikusį jiems sėkmę. 56 Taip jie šventė aštuonias dienas aukuro pašventinimą, džiugiai atnašaudami deginamąsias aukas. Jie atnašavo ir bendravimo auką bei padėkos atnašą. 57 Šventyklos priekį jie išpuošė paauksuotais vainikais ir mažais skydais; atstatė vartus, kunigų kambarius ir įdėjo jiems duris. 58 Žmonių džiaugsmui nebuvo galo, nes pagonių įvesta gėda buvo pašalinta. 59 Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos[i9] būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną per aštuonias dienas nuo Kislevo mėnesio dvidešimt penktosios dienos. 60 Tuo metu jie pastatė aukštas sienas ir stiprius bokštus aplink Ziono kalną, norėdami užkirsti kelią pagonims įsiveržti ir jį mindžioti, kaip pagonys anksčiau buvo padarę. 61 Judas paskyrė įgulą, kad jį saugotų. Panašiai įtvirtino ir Bet-Zūrą, idant žmonės turėtų tvirtovę arčiau Idumėjos. | 
