Pirmosios Judo Makabėjo pergalės 1 Tada jo sūnus, vadinamas Makabėju, užėmė jo vietą. 2 Visi jo broliai ir visi, kurie buvo prisidėję prie jo tėvo, jį palaikė ir ryžtingai kovojo už Izraelį. 3 Jis plačiai išgarsino savo tautą. Tarsi milžinas apsivilko šarvus ir, prisijuosęs ginklus, žygiavo į mūšį po mūšio, gindamas stovyklą savo kalaviju. 4 Savo žygdarbiuose jis buvo tarsi liūtas, tarsi riaumojantis prie grobio jauniklis liūtas. 5 Jis ieškojo ir persekiojo atsimetėlius. atidavė liepsnoms tuos, kurie vargino tautą. 6 Atsimetėliai drebėjo iš klaiko, kurį jis sukėlė; nedorėliai buvo tiesiog apstulbinti, ir išgelbėjimo žygis pavyko jo dėka. 7 Savo žygiais daugeliui karalių jis sukėlė apmaudą, o Jokūbui džiaugsmą, jo atminimas lieka amžinai palaimintas. 8 Jis perėjo Judo miestus, naikindamas juose atsimetėlius, ir nugręžė {Dievo} pyktį nuo Izraelio. 9 Apie jį netilo garsas iki žemės pakraščių; jis subūrė žūstančiuosius. 10 Dabar Apolonijus[i1] pašaukė prie ginklų pagonis, kad drauge su didžiule kariuomene iš Samarijos eitų į karą su Izraeliu. 11 Judas apie tai sužinojo ir, išžygiavęs jo pasitikti, jį nugalėjo ir nukovė. Sužeistų ir kritusių buvo daug, o išlikusieji gyvi pabėgo. 12 Po mūšio buvo paimta jų manta. Apolonijaus kalaviją Judas sau pasilaikė. Juo kovojo per visą savo gyvenimą. 13 Seronas, sirų kariuomenės vadas, išgirdo, kad Judas buvo subūręs apie save būrį ištikimų vyrų, pasirengusių kovoti. 14 Jis tarė: „Įsigysiu vardą ir garbę karalystėje, nugalėdamas Judą ir jo sekėjus, niekinančius karaliaus įsaką“. 15 Dar kartą didžiulė netikėlių kariuomenė leidosi į žygį su juo atkeršyti izraeliečiams. 16 Atžygiavus prie Bet-Horono šlaito,[i2] Judas išėjo jam pasipriešinti su mažu būriu. 17 Pamatę prieš juos žygiuojančią kariuomenę, Judui jie tarė: „Kaipgi mes galime, būdami taip negausūs, kovoti su tokia didžiule ir gausia kariuomene? Be to, mes alpstame, nes šiandien dar nieko burnoj neturėjome“. 18 Judas atsakė: „Gali būti lengva sudėti daugelį į nedaugelio rankas, nes Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ar per nedaugelį.19 Pergalė mūšyje nepriklauso nuo kariuomenės gausumo, bet nuo jėgos, kuri ateina iš Dangaus. 20 Jie atžygiuoja prieš mus pilni didelio įžūlumo ir nedorumo, kad mus, mūsų žmonas bei mūsų vaikus sunaikintų ir mus apiplėštų. 21 Bet mes kovojame už savo gyvastį ir įsakymus. 22 Pats Dangus[i3] sutriuškins juos mūsų akyse. Jų nebijokite!“ 23 Vos tai pasakęs, jis metėsi ant jų, Seronas ir visa jo kariuomenė buvo jo akyse sutriuškinti. 24 Judas vijosi juos Bet-Horono šlaitu žemyn iki pat lygumos. Ne mažiau kaip aštuoni šimtai jų vyrų[i4] buvo nukauti, o likusieji gyvi pabėgo į filistinų žemę. 25 Nuo tada Judo ir jo brolių imta bijoti, pagonis visur apėmė klaikas. 26 Jo garsas pasiekė karalių, ir visi pagonys nesiliovė pasakoję apie Judo kovas. Antiochas rengiasi karui 27 Karalius Antiochas, gavęs žinią apie šiuos įvykius, labai įtūžo. Jis tad įsakė sutelkti visas savo karalystės karo pajėgas, labai galingą kariuomenę. 28 Atidaręs savo iždą, jis išdalijo vienų metų algą savo kareiviams ir įsakė jiems būti pasirengusiems žygiui. 29 Tačiau jis pamatė, kad pinigai karalystės ižde buvo išsekę, o be to, duoklė iš valdų buvo sumažėjusi dėl vaidų ir skurdo, kuriuos jis buvo sukėlęs krašte panaikindamas įstatymus, buvusius nuo seniausių laikų. 30 Jis tad baiminosi, kad, kaip jau anksčiau ne kartą buvo atsitikę, nebus gana jo išlaidoms ir dovanoms, kurias jis įpratęs dalyti dosniau, negu jo pirmtakai soste. 31 Būdamas keblioje padėtyje, jis nutarė žygiuoti į Persiją išrinkti mokesčių iš tų valdų ir sutelkti daug lėšų. 32 Savo vietininku jis paliko Lysiją, įžymų karališkos kilmės vyrą, rūpintis karaliaus reikalais valdose nuo Eufrato upės iki Egipto ribos. 33 Lysijui buvo patikėta auklėti ir Antiocho sūnų. 34 Pavedęs Lysijui pusę savo karo pajėgų ir dramblius, jis davė jam nurodymus dėl viso, ko norėjo, kad būtų padaryta. O dėl Judėjos ir Jeruzalės gyventojų 35 Lysijui buvo įsakyta pasiųsti prieš juos kariuomenę, kad sutriuškintų ir sunaikintų Izraelio galybę ir kas dar yra likę iš Jeruzalės. Net jų atminimą ištrinti iš tos vietos, 36 ateivius apgyvendinti visoje jų žemėje ir išdalyti jų kraštą burtais. 37 [i5]Tada, pasiėmęs pusę savo karo pajėgų, karalius paliko savo sostinę Antiochiją šimtas keturiasdešimt septintaisiais metais. Persikėlęs per Eufrato upę, jis žygiavo per Aukštutines sritis. Gorgijas ir Nikanoras užpuola Judėją 38 Lysijas išrinko Dorymeno sūnų Ptolemėją, Nikanorą[i6] ir Gorgiją, narsius vyrus iš Karaliaus bičiulių, 39 ir pasiuntė juos su keturiasdešimčia tūkstančių pėstininkų ir septyniais tūkstančiais raitininkų žygiuoti į Judo kraštą ir jį sunaikinti, kaip karalius buvo įsakęs. 40 Jie tad leidosi į žygį su visa ta kariuomene ir atžygiavę pasistatė stovyklą lygumoje prie Emauso.[i7] 41 Apylinkės pirkliai, išgirdę apie jų garsą, atėjo į jų stovyklą, nešini grandinėmis ir milžiniška suma aukso bei sidabro, izraeliečių į vergiją pirkti. Prie žygio prisidėjo pajėgos iš Idumėjos ir Filistijos. 42 Judas ir jo broliai matė, kad padėtis buvo tapusi lemtinga, nes priešo kariuomenė buvo pasistačiusi stovyklą jų žemėje. Be to, jie žinojo ir apie įsakymus, kuriuos karalius buvo davęs, juos visiškai išnaikinti. 43 Jie tad vienas kitam sakė: „Pakelkime savo tautą iš jos griuvėsių ir kovokime už savo tautą ir savo Šventovę!“ 44 Bendrija tad susirinko pasirengti mūšiui ir pasimelsti, maldauti pasigailėjimo ir užuojautos. 45 Jeruzalė buvo tuščia kaip tyrai, nė vienas jos vaikų nei išėjo, nei įėjo; Šventovė buvo mindžiojama, svetimtaučiai buvo tvirtovėje. Ji buvo pagonių buveinė. Džiaugsmas buvo atimtas iš Jokūbo, fleita ir arfa buvo nutilusios. Pamaldos Mizpoje 46 Taigi po apžiūros jie nuėjo į Mizpą,[i8] esančią netoli Jeruzalės, nes ten, Mizpoje,[i9] anksčiau buvo Izraelio maldos vieta. 47 Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinę, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę savo drabužius. 48 Jie atskleidė Įstatymo knygą, norėdami rasti ženklų[i10] apie rūpimus dalykus, kaip pagonys kad būtų taręsi su savo stabų atvaizdais. 49 Su savimi jie atsinešė taip pat ir kunigiškus apdarus, pirmienas ir dešimtines, iškilmingai pastatė priekyje nazirus,[i11] atlikusius savo įžado laiką. 50 Pakeltu balsu jie šaukėsi Dangaus, tardami: „Ką mes su jais darysime? Kur mes juos nunešime? 51 Tavo Šventovė sutrypta ir išniekinta, tavo kunigai gedi ir skursta. 52 Štai pagonys susibūrę prieš mus, kad mus sunaikintų; tu žinai jų sąmokslą prieš mus. 53 Kaip mes galėsime jiems pasipriešinti, jeigu mums tu nepadėsi?“ 54 Kartu jie pūtė trimitus ir šaukė pakeltu balsu. 55 Tada Judas paskyrė žmonėms vadus vadovauti tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. 56 Visiems, kurie statosi namus ar yra ką tik vedę, ar veisia vynuogyną, ir tiems, kurie yra baimės apimti, pagal Įstatymą jis leido grįžti namo. 57 Tada visa kariuomenė išžygiavo ir pasistatė stovyklą į pietus nuo Emauso. 58 Judas tarė: „Pasiruoškite mūšiui ir būkite drąsūs! Būkite pasiruošę anksti rytą kovoti su šiais pagonimis, susibūrusiais sunaikinti mus ir mūsų šventovę. Verčiau mums mirti kovojant, negu matyti žūtį savo tautos ir savo šventovės! Ką lems Dangus, tą jis ir padarys“. | 
