Matatijas ir jo sūnūs 1 Tomis dienomis Matatijas, sūnus Jono sūnaus Simeono, kunigas iš Joaribo, išsikėlė iš Jeruzalės ir apsigyveno Modeine.[i1] 2 Jis turėjo penkis sūnus: Joną, vadinamą Gadžiu, 3 Simoną, vadinamą Tasiu, 4 Judą, vadinamą Makabėju, 5 Eleazarą, vadinamą Avaranu, ir Jonataną, vadinamą Apfu. 6 Matydamas šventvagiškus darbus Jude ir Jeruzalėje, jis tarė: 7 „Oi, vargas! Kam gi turėjau gimti, kad regėčiau savo tautos žūtį bei žūtį šventojo miesto, kad jame gyvenčiau, kai jis buvo atiduotas priešams ir šventoji vieta pateko į svetimųjų rankas? 8 Jo Šventykla pasidarė tarsi žmogus be gero vardo, 9 jos šlovės indai išgabenti į nelaisvę. Jo mažyliai buvo išžudyti gatvėse, jo jauni vyrai krito nuo priešų kalavijo. 10 Kuri tauta nėra gavusi dalies iš jo rūmų, nepasiėmusi ką nors iš jos grobio? 11 Visos jo puošmenos buvo išgabentos. Kadaise laisvas, nūn vergu paverstas. 12 Štai kaip nuniokota mūsų Šventoji vieta, mūsų grožis ir šlovė! Štai kaip ji pagonių išniekinta! 13 Kam gi mums ir begyventi?“ 14 Matatijas, persiplėšęs savo drabužius, apsivilko ašutine ir didžiai gedėjo. Matatijo sukilimas 15 Karaliaus pareigūnai, varu vertę atsimesti, atvyko į Modeino miestą surengti aukų atnašavimo. 16 Apie juos susibūrė daug izraeliečių. Ir Matatijas bei jo sūnūs buvo priversti pasirodyti. 17 Karaliaus pareigūnai kreipėsi į Matatiją, tardami: „Tu esi vadas, gerbiamas ir žymus žmogus šiame mieste. Tu turi sūnų ir tautiečių, kurie tave palaiko. 18 Nūn tad eikš ir pirmasis įvykdyk karaliaus įsaką, kaip kad padarė visos tautos ir visi Judo vadai bei visi pasilikusieji Jeruzalėje kad padarė. Tada tu bei tavo sūnūs būsite tarp Karaliaus bičiulių[i2] ir būsite pagerbti sidabru, auksu ir gausiomis dovanomis“. 19 Bet Matatijas, atsakydamas pakeltu balsu, tarė: „Net jeigu visos tautos karaliaus valdose jam paklustų ir net jeigu kiekviena tauta, atsimesdama nuo savo protėvių religijos, sutiktų vykdyti karaliaus įsakus, 20 vis tiek aš, mano sūnūs ir mano tautiečiai liktume prie savo protėvių Sandoros. 21 Saugok Dieve, kad mes turėtume atmesti Įstatymą ir įsakymus! 22 Karaliaus įsakams nepaklusime, nuo savo religijos nei į dešinę, nei į kairę nesuksime“. 23 Vos jam pabaigus kalbėti, vienas žydas išėjo į priekį visų akyse atnašauti aukos ant Modeino aukuro pagal karaliaus įsaką. 24 Tai pamatęs, Matatijas užsidegė uolumu, jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs atsimetėlį jis užmušė ant aukuro. 25 Tuo pačiu metu jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norintį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. 26 Degdamas uolumu ginti Įstatymą, jis elgėsi lygiai taip, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehas su Salu'o sūnumi Zimriu. 27 Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ 28 Tada jis ir jo sūnūs, palikdami mieste visa, ką turėjo, išbėgo į kalnus. Kautynės šabo dieną 29 Daug žmonių, ieškančių teisumo ir teisingumo, išėjo gyventi į tyrus,[i3] 30 pasiimdami ir savo vaikus, ir savo žmonas, ir net savo galvijus, nes juos buvo užgulusios nepakeliamos nelaimės. 31 Karaliaus pareigūnus ir įgulą, esančius Jeruzalėje, Dovydo mieste, pasiekė žinia, kad vyrai, atsisakę vykdyti karaliaus įsaką, yra išėję į slėptuves tyruose. 32 Stiprus dalinys tuojau pat išskubėjo jų vytis. Pasiviję pasistatė stovyklą ir sustojo į mūšio rikiuotę. Ta diena buvo šabas. 33 „Dabar pats laikas, – jiems šaukė kareiviai, – išeikite ir vykdykite, ką karalius įsako! Išliksite gyvi!“ 34 Bet jie atsakė: „Nei mes išeisime, nei mes darysime, ką įsako karalius, ir šabo dienos neniekinsime“. 35 Kareiviai nedelsdami pradėjo puolimą, 36 bet jie niekuo nesipriešino, nepaleido į juos nei akmens, nei slėptuvių angų neužramstė. 37 Mat jie tik sakė: „Visi be kaltės mirkime. Dangus ir žemė yra mūsų liudytojai, kad jūs mus neteisingai žudote“. 38 Taigi kareiviai juos puolė šabo dieną. Jie buvo išžudyti drauge su savo žmonomis, vaikais ir galvijais. Iš viso apie tūkstantį žmonių. 39 Kai žinia apie tai pasiekė Matatiją ir jo draugus, dėl jų jie labai gedėjo. 40 Vienas kitam jie sakė: „Jeigu mes visi taip elgsimės, kaip elgėsi mūsų broliai, atsisakydami kovoti su pagonimis už savo gyvastį ir savo papročius, jie greitai mus nušluos nuo žemės“. 41 Taigi jie tą pačią dieną taip nutarė: „Jei kas puls mus šabo dieną, nesvarbu kas jis būtų, su juo kovosime, kad nežūtume visi, kaip žuvo mūsų broliai tyrų slėptuvėse“. Pirmosios sukilėlių pergalės 42 Prie jų prisidėjo ir būrys hasidimų,[i4] narsių Izraelio galiūnų, ištikimai norinčių aukotis dėl Įstatymo. 43 Be to, ir visi kiti, kurie buvo tapę pabėgėliais, norėdami išsigelbėti nuo persekiojimo, dėjosi prie jų, sustiprindami jų gretas. 44 Surinkę kariuomenę, jie įpykę su įniršiu žudė nusidėjėlius ir atsimetėlius. Gyvi išlikusieji gelbėjosi, bėgdami pas pagonis. 45 Matatijas ir jo draugai leidosi į žygį per visą kraštą, griaudami aukurus. 46 Visus berniukus, užtiktus Izraelio žemėje neapipjaustytus, jie privertė apipjaustyti. 47 Persekiojant įžūliuosius, jų žygį lydėjo sėkmė. 48 Gelbėdami Įstatymą iš pagonių bei karalių rankos, jie nedorėliams neleido gauti viršaus. Matatijo mirtis 49 Artinantis Matatijo mirties metui, jis savo sūnums tarė: „Nūn įžūlumas ir smurtas vis labiau įsigali, nūn yra sąmyšio ir nuožmaus pykčio metas. 50 Būkite tad, mano sūnūs, atsidavę Įstatymui, dėkite savo gyvastį už savo tėvų Sandorą! 51 Atsiminkite mūsų protėvių žygius, atliktus kiekvieno savo kartoje, ir jūs užsitarnausite didelę garbę ir amžiną vardą. 52 Abraomas argi nebuvo išmėgintas ir pasirodė ištikimas, argi nebuvo tai jam įskaityta kaip teisumas? 53 Juozapas, nelaimės ištiktas, laikėsi įsakymo ir tapo Egipto valdovu. 54 Finehas, mūsų protėvis, už savo uolumo žygį gavo amžiną kunigystės sandorą. 55 Jozuė už atliktą užduotį tapo Izraelio teisėju. 56 Kalebas už duotą liudijimą sueigai gavo paveldą krašte. 57 Dovydas už dosnią širdį gavo karaliaus sostą kaip paveldą. 58 Elijas, kovojęs su degančiu uolumu už Įstatymą, buvo paimtas į dangų. 59 Hananijas, Azarijas ir Mišaelis už savo tikėjimą buvo išgelbėti iš ugnies liepsnų. 60 Danielis už savo širdies tyrumą buvo išgelbėtas iš liūto nasrų. 61 Taigi pasvarstykite tai iš kartos į kartą, kad nė vienas, kuris juo pasitiki, nepristigs jėgų. 62 Nebijokite nusidėjėlio grasinimų, nes jo garbė baigiasi puvimu ir kirmėlėmis. 63 Šiandien jis išaukštintas, o rytoj nieko iš jo nebeliks, nes bus sugrįžęs į dulkes, o jo užmačios bus išblėsusios. 64 Sūnūs, būkite narsūs ir ryžtingi, kovodami už Įstatymą, nes per jį tapsite garbingi. 65 Štai jūsų brolis Simeonas, žinau, yra išmintingas vyras. Visad jo klausykite, ir jis bus jums tarsi tėvas. 66 O Judas Makabėjas, galiūnas iš pat savo jaunystės, bus jūsų kariuomenės vadas ir kariaus su pagonimis. 67 Suburkite prie savęs visus, kurie laikosi Įstatymo, ir atkeršysite už savo tautą! 68 Pagonims atmokėkite, ko jie užsitarnauja, ir laikykitės Įstatymo įsakymų“. 69 Paskui, palaiminęs juos, jis nuėjo pas savo protėvius. 70 Jis mirė šimtas keturiasdešimt šeštaisiais metais[i5] ir buvo palaidotas savo tėvų kape Modeine. Visas Izraelis jo gedėjo didžiu gedulu. | 
