Demetrijus patenka į nelaisvę 1 Šimtas septyniasdešimt antraisiais metais[i1] karalius Demetrijus, sutelkęs kariuomenę, nužygiavo į Mediją, ieškodamas pagalbos kovojant su Tryfonu. 2 Arsakas,[i2] Persijos ir Medijos karalius, išgirdęs, kad įsiveržė į jo žemes, išsiuntė žygin vieną iš savo karvedžių Demetrijaus gyvo paimti į nelaisvę. 3 Karvedys leidosi žygin ir, paėmęs į nelaisvę, atgabeno jį pas Arsaką, kuris įmetė jį į kalėjimą. Simono garsas 4 „Kraštas gyveno taikiai per visas Simono dienas. Jis rūpinosi savo tautos gerove. Žmonės gėrėjosi jo galybe ir jo didingumu per visą jo gyvenimą. 5 Jis apvainikavo visą savo garbę, užimdamas Jopės uostą, padarydamas jį jūros salų vartais. 6 Jis išplėtė savo tautos ribas, tapdamas krašto šeimininku. 7 Jis paėmė daug belaisvių, tapo šeimininku Gazaros, Bet- Zūro ir tvirtovės, pašalino iš jos nešvarius daiktus, ir nebuvo, kas galėtų su juo lygintis. 8 Žmonės dirbo ramiai savo žemę, laukai davė savo derlių ir lygumų medžiai savo vaisių. 9 Seni vyrai laisvai sėdėjo aikštėse, šnekučiuodami apie savo palaimą; vaikinai vilkėjo šaunų kario apdarą. 10 Jis nesiliovė tiekti miestams maisto ir aprūpinti juos ginklais, kol jo garsas pasklido iki pat žemės pakraščių. 11 Jis davė taiką kraštui, ir Izraelis patyrė didelį džiaugsmą. 12 Kiekvienas sėdėjo po savu vynmedžiu bei sava figa, ir nebuvo kam jų bauginti. 13 Nebeliko krašte, kas su jais kovotų; karaliai tų dienų buvo sutriuškinti. 14 Simonas padėjo visiems savo tautos kukliesiems, uoliai laikėsi Įstatymo ir iššlavė visus atsimetėlius, visus nedorėlius. 15 Jis padarė šventovę garbingą, praturtindamas ją reikmenimis“. Sąjunga su Roma ir Sparta 16 [i3]Žinia apie Jonatano mirtį pasklido iki Romos ir net iki Spartos. Žmonės labai liūdėjo. 17 Bet vos išgirdę, kad jo brolis Simonas jo vietoje buvo tapęs vyriausiuoju kunigu ir kad jis valdė kraštą bei jo miestus, 18 jie išraižė jam varines lenteles, norėdami atnaujinti su juo draugystę ir sąjungą, kurią buvo sudarę su jo broliais Judu ir Jonatanu. 19 Jos buvo perskaitytos Jeruzalėje sueigos akivaizdoje. 20 Čia yra nuorašas laiško, kurį spartiečiai atsiuntė: „Spartiečių valdovai ir Spartos miestas vyriausiajam kunigui Simonui, Seniūnams, kunigams ir visai žydų tautai, mūsų broliams. Džiugus pasveikinimas! 21 Pasiuntiniai, kuriuos atsiuntėte mūsų tautai, pranešė mums apie jūsų garbę ir garsą, ir mes džiaugėmės, kad jie atvyko. 22 Mes esame šitaip užrašę jų pranešimo turinį savo viešų sueigų užrašuose: 'Antiocho sūnus Numenijus ir Jasono sūnus Antipateris, žydų pasiuntiniai, atvyko pas mus atnaujinti su mumis draugystės ryšių. 23 Tautai patiko surengti šiems vyrams iškilmingą priėmimą ir jų žodžių nuorašą padėti į Tautos archyvą, kad spartiečių tauta turėtų jų įrašą. Šio įrašo nuorašas buvo pasiųstas vyriausiajam kunigui Simonui'“. 24 Paskui nusiuntė į Romą Numenijų su dideliu auksiniu skydu, sveriančiu tūkstantį minų, kad patvirtintų sąjungą su romėnais. Žydų tauta pagerbia Simoną 25 Žmonės, girdėdami apie tuos dalykus, sakė: „O kaip mes padėkosime Simonui ir jo sūnums? 26 Jis, jo broliai ir jo tėvo namai buvo mums ir atrama, ir parama. Jie kovojo ir, atrėmę Izraelio priešus, išsaugojo jo laisvę!“ 27 Išraižius įrašą varinėse lentelėse, jis buvo pritaisytas prie stulpų Ziono kalne. Įrašo nuorašas yra šis: „Šimtas septyniasdešimt antraisiais metais, – tai yra trečiaisiais didžiojo vyriausiojo kunigo Simono metais, – Elulo aštuonioliktąją dieną, Asaramelyje,[i4] 28 kunigų ir žmonių, krašto vadų ir seniūnų didžiojoje sueigoje buvo mums pranešta: 29 Kadangi: 'Mūsų krašte bemaž be perstojo vykstant karams, Matatijo sūnus Simonas, kunigas iš Joaribo palikuonių, ir jo broliai statė save į pavojų ir priešinosi mūsų tautos priešams, kad išsaugotų savo šventovę bei Įstatymą, ir pelnė didelę garbę savo tautai. 30 Jonatanas subūrė tautą, tapo vyriausiuoju kunigu ir buvo suvienytas su savo protėviais. 31 Priešams nusprendus užpulti jų kraštą ir pakelti ranką prieš šventovę, 32 pakilo Simonas ir kovojo už savo tautą. Apginkluodamas savo tautos kareivius ir mokėdamas jiems algas, jis išleido daug savo pinigų. 33 Jis įtvirtino Judėjos miestus ir Bet-Zūrą prie Judėjos ribų, kur anksčiau buvo laikomi priešų ginklai, ir pastatė ten žydų įgulas. 34 Jis įtvirtino ir Jopę, esančią prie jūros, ir Gazarą, esančią ant ribos Azoto, kur anksčiau priešai gyveno. Ten jis apgyvendino žydus, aprūpindamas tuos miestus, kas tik buvo reikalinga jiems atsistoti ant kojų. 35 Žmonės matė Simono ištikimybę bei garbę, kurią jis buvo pasiruošęs pelnyti savo tautai, ir paskyrė jį savo vadu ir vyriausiuoju kunigu dėl to, kad visa tai jis buvo padaręs, ir dėl jo teisumo bei visapusiškos ištikimybės savo tautai. Visais būdais jis stengėsi išaukštinti savo tautą. 36 Jo dienomis ir jam vadovaujant pasisekė išvaryti iš krašto pagonis, taip pat ir esančius Dovydo mieste Jeruzalėje. Jie buvo pasistatę tvirtovę, iš kurios puldinėdavo, norėdami suteršti Šventyklos aplinką ir skaudžiai pažeisti jos orumą. 37 Joje jis apgyvendino žydų kareivius bei ją įtvirtino krašto ir miesto saugumo dėlei ir paaukštino Jeruzalės sienas. 38 Turėdamas visus tuos dalykus omenyje, karalius Demetrijus patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, 39 pakėlė jį į savo Bičiulius ir suteikė jam garbingų paaukštinimų, 40 nes jis buvo girdėjęs, kad romėnai buvo kreipęsi į žydus kaip savo draugus, sąjungininkus bei brolius ir kad romėnai buvo iškilmingai priėmę Simono pasiuntinius. 41 Todėl žydai ir jų kunigai nutarė, kol pasirodys patikimas pranašas, kad Simonas būtų jų vadas visam laikui, 42 kad jis būtų jų karvedys, kad rūpintųsi šventove, kad skirtų pareigūnus, atsakingus už pamaldas šventovėje, ir pareigūnus krašto, ir ginkluotės, ir įtvirtinimų, 43 {ir kad rūpintųsi šventove}, ir kad visi turi jam paklusti, ir kad sutartys krašte būtų rašomos jo vardu, ir kad vilkėtų karališku purpuru ir nešiotų auksinę sagę. 44 Niekam iš žmonių ar iš kunigų nebus leista panaikinti bet kurį šių nutarimų ar priešintis tam, ką jis įsakys, ar sušaukti krašte sueigą be jo leidimo, ar rengtis purpuru, ar prisisegti auksinę sagę. 45 Kas elgtųsi priešingai šiems nutarimams ar atmestų bet kurį iš jų, bus baudžiamas'“. 46 Visa tauta sutiko duoti Simonui teisę elgtis pagal šiuos nutarimus. 47 Simonas juos priėmė ir sutiko būti vyriausiuoju kunigu, valdytoju ir žydų tautos bei kunigų etnarchu[i5] ir būti jų visų gynėju. 48 Buvo duotas įsakymas išraižyti šį įrašą varinėse lentelėse, pritvirtinti jas žymioje vietoje šventovės aplinkumoje 49 ir jų nuorašą padėti į iždą, kad Simonas ir jo sūnūs jas turėtų. | 
