| 1 Mak 13 | Žydų vadas Simonas 1 Simonas išgirdo, kad Tryfonas buvo sutelkęs didžiulę kariuomenę, rengėsi užpulti ir sunaikinti Judo kraštą. 2 Jausdamas žmonių nerimą ir baimę, jis nuvyko į Jeruzalę. Susišaukęs žmones, 3 drąsindamas juos tarė: „Jūs patys žinote, ką mano broliai, aš ir mano tėvo namai esame padarę dėl įstatymų ir šventovės. Jūs žinote ir apie kovas bei pavojus, kuriuos mums teko pakelti. 4 Dėl tos priežasties žuvo visi mano broliai, visi dėl Izraelio, ir aš likau vienas. 5 Dabar tad, gink Dieve, kad tausočiau savo gyvastį ištikus bet kokiam sunkiam išmėginimui! Juk aš nesu vertingesnis už savo brolius! 6 Taigi aš atkeršysiu už savo tautą bei šventovę ir už jūsų žmonas bei vaikus, nes visos tautos yra susitelkusios iš neapykantos mums sunaikinti“. 7 Klausantis šių žodžių, žmonių dvasia atgijo. 8 „Tu esi mūsų vadas vietoj Judo ir tavo brolio Jonatano, – jie atsakė pakeltu balsu, – 9 kovok mūsų kovas. Visa, ką mums sakysi, darysime!“ 10 Tada jis pašaukė prie ginklų visus pajėgius kovoti vyrus, skubiai užbaigė statyti Jeruzalės sienas ir įtvirtino ją iš visų pusių. 11 Absalomo sūnų Jonataną jis pasiuntė į Jopę su stipriu daliniu. Išvaręs iš jos užgrobikus, jis ten pasiliko. Tryfono apgaulė 12 Tada Tryfonas pajudėjo iš Ptolemaidės su didžiule kariuomene Judo krašto pulti, pasiimdamas su savimi ir Jonataną kaip belaisvį. 13 Simonas pasistatė stovyklą Adidoje prie lygumos. 14 Tryfonas, sužinojęs, kad Simonas tapo brolio Jonatano įpėdiniu ir rengėsi su juo kovoti, nusiuntė pas jį pasiuntinius su žinia: 15 „Tavo brolis Jonatanas buvo skolingas karaliaus iždui už turėtas tarnybas. Užtat mes jį ir laikome nelaisvėje. 16 Atsiųsk tad šimtą sidabrinių talentų ir du jo sūnus įkaitais, kad paleistas prieš mus nesukiltų, ir mes jį paleisime“. 17 Nors Simonas suprato, kad jie kalba apgaulingai, betgi pasiuntė paimti pinigų ir berniukų, kad nesukeltų didelio priešiškumo tarp žmonių ir nebūtų sakoma: 18 „Jonatanas žuvo dėl to, kad Simonas nesiuntė už jį pinigų ir sūnų“. 19 Jis tad išsiuntė abu sūnus ir šimtą talentų, bet Tryfonas nesilaikė žodžio ir Jonatano nepaleido. 20 [i1]Paskui Tryfonas, darydamas Adoros keliu lankstą, atžygiavo pulti krašto ir jo sunaikinti. Bet Simonas ir jo kariuomenė priešinosi jam, kur tik jis mėgino žygiuoti. 21 Tuo tarpu vyrai tvirtovėje vis siuntė pasiuntinius pas Tryfoną, ragindami jį veržtis pas juos dykumos keliu ir aprūpinti juos maistu. 22 Tryfonas tad parengė žygiui visą savo raitiją, bet tą naktį tiek prisnigo, kad nebuvo įmanoma dėl sniego leistis į žygį. Jis tad pasitraukė ir išžygiavo į Gileadą. 23 Pasiekęs Baskamą,[i2] Tryfonas įsakė nužudyti Jonataną. Ten jis buvo ir palaidotas. 24 Tada Tryfonas sugrįžo į savo šalį. Jonatano kapas 25 Simonas pasiuntė keletą vyrų, kad pargabentų jo brolio Jonatano palaikus, ir palaidojo juos Modeine, savo protėvių mieste. 26 Visas Izraelis apraudojo jį dideliu gedulu ir daug dienų jo gedėjo. 27 Ant savo tėvo ir brolių kapo Simonas pastatė paminklą iš tašytų, priekinėje ir užpakalinėje pusėse nugludintų akmenų, įspūdingą savo aukščiu. 28 Be to, jis priešpriešiais pastatė septynias piramides savo tėvui ir motinai bei keturiems broliams. 29 Piramidėms jis sumanė menišką aplinką, apsupdamas jas aukštais stulpais. Ant stulpų jis paliepė pritaisyti amžinam atminimui šarvus, o šalia šarvų buvo įraižyti laivai, kurie galėtų būti matomi visų plaukiančių jūra. 30 Kapas, kurį jis pastatė Modeine, tebėra ten iki šios dienos. Sąjunga tarp Simono ir Demetrijaus II 31 Tryfonas elgėsi klastingai su jaunuoju karaliumi Antiochu. Jį nužudė 32 ir, užsidėdamas Azijos karaliaus vainiką, jo vietoje tapo karaliumi. Jo valdžia buvo nelaimė visam kraštui. 33 Simonas savo ruožtu atstatė Judėjos tvirtoves, jas aplinkui apsupdamas aukštais bokštais, storomis sienomis ir vartais su skląsčiais. Tvirtoves jis aprūpino maisto atsargomis. 34 Be to, Simonas parinko pasiuntinius ir nusiuntė juos pas Demetrijų su prašymu, kad suteiktų kraštui atleidimą nuo mokesčių, nes Tryfonas buvo mokėjęs tik plėšti. 35 Karalius Demetrijus patenkino jo prašymą. Jam atsakydamas jis parašė tokį laišką: 36 „Karalius Demetrijus Simonui, vyriausiajam kunigui ir Karalių bičiuliui, visiems Seniūnams ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas! 37 Mes gavome auksinį vainiką ir palmės šaką, kuriuos jūs siuntėte, esame pasirengę sudaryti su jumis visuotinę taiką ir parašyti mūsų pareigūnams, kad suteiktų jums atleidimą nuo duoklės. 38 Visos lengvatos, kurias esame jums suteikę, lieka galioti, o tvirtovės, kurias pastatėte, tebūna jūsų nuosavybė. 39 Mes atleidžiame netyčinius ir tyčinius, iki šiol padarytus nusikaltimus, panaikiname vainiko mokestį, kurį privalėjote duoti. Bet kokie kiti mokesčiai, renkami Jeruzalėje, nebus daugiau renkami. 40 Jeigu kas iš jūsų yra tinkamas būti įrašytas į mūsų asmens tarnybą, tegu būna įrašytas. Tebūna tarp mūsų taika“. 41 Taigi šimtas septyniasdešimtaisiais metais[i3] Izraelis nusikratė pagonių jungo. 42 Žmonės savo raštuose ir sutartyse pradėjo rašyti: „Simono, vyriausiojo kunigo, karvedžio ir žydų vado, pirmaisiais metais“. Užimama Gazara ir Tvirtovė 43 Tomis dienomis Simonas apgulė Gazarą,[i4] apsupdamas ją karinėmis stovyklomis. Padaręs apgulos pabūklą, pristūmė jį prie miesto ir, pramušęs spragą viename bokšte, jį paėmė. 44 Vyrai, buvę apgulos pabūkle, sušoko į miestą. Mieste kilo didelis sąmyšis. 45 Miesto vyrai su savo žmonomis ir vaikais, palipę ant sienos perplėštais drabužiais, pakeltu balsu šaukė, prašydami Simoną suteikti jiems paliaubas. 46 „Nesielk su mumis žiūrėdamas mūsų nedorų darbų, – jie maldavo, – bet savo gailestingumo“. 47 Simonas tad su jais susitarė ir kovą sustabdė. Tačiau jis išvarė gyventojus iš miesto ir išvalė namus, kuriuose buvo rasti stabai. Tada jis, lydimas giesmių ir psalmių, įžengė į miestą. 48 Pašalinęs iš jo visa, kas buvo nešvaru, jis apgyvendino jame žmones, kurie laikėsi Įstatymo, ir, jį įtvirtinęs, pasistatė sau buveinę. 49 Tvirtovės įgulos vyrams Jeruzalėje buvo užkirstas kelias išeiti į kaimą ir sugrįžti, nusipirkti ir parduoti. Taigi jie buvo labai išalkę. Daugelis jų badu numirė. 50 Galop jie ėmė maldauti Simoną, kad skelbtų ir jiems taiką. Jis taip ir padarė. Išvaręs juos iš tvirtovės, jis pašalino iš jos nešvarumus. 51 Šimtas septyniasdešimt pirmaisiais metais, antrojo mėnesio dvidešimt trečiąją dieną[i5], žydai įžengė į ją su šlovės šauksmais ir palmių šakomis, arfomis, cimbolais ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio. 52 Simonas įsakė, kad ta diena būtų kasmet džiaugsmingai švenčiama. Jis palei tvirtovę pagerino Šventyklos kalno įtvirtinimus ir ten apsigyveno su savo vyrais. 53 Simonas, matydamas, kad jo sūnus Jonas[i6] jau buvo tapęs subrendusiu vyru, paskyrė jį visų karinių pajėgų vadu ir davė jam buveinę Gazaroje. |
