| 1 Mak 11 | Demetrijaus ir Ptolemėjo sąjunga 1 Tuo tarpu Egipto karalius, sutelkęs dideles karines pajėgas, gausias tarsi pajūrio smiltys, ir daug laivų, mėgino klasta paimti Aleksandro karalystę ir pridėti ją prie savosios. 2 Jis sakėsi žygiuojąs į Siriją taikingų norų vedamas. Miestų gyventojai atidarė jam vartus ir ėjo jo pasitikti. Mat Aleksandras buvo jiems įsakęs tai daryti, nes Ptolemėjas buvo jo uošvis. 3 Betgi Ptolemėjas, įėjęs į miestus, palikdavo kiekviename savo ginkluotų pajėgų įgulą. 4 Kai jis pasiekė Azotą, gyventojai jam parodė sudegintą Dagono šventyklą, sunaikintą Azotą bei nuniokotas jo apylinkes, visur tysančius lavonus ir suanglėjusius lavonus tų, kuriuos Jonatanas buvo sudeginęs kare. Jie buvo sumesti į krūvas prie jo kelio. 5 Norėdami nuteikti karalių iš anksto prieš Jonataną, jie papasakojo ir visa, ką Jonatanas buvo padaręs, tačiau karalius tylėjo. 6 Jonatanas pasitiko karalių labai iškilmingai Jopėje. Jiedu vienas kitą pasveikino ir ten praleido naktį. 7 Jonatanas, palydėjęs karalių iki pat upės, vardu Eleuteras,[i1] sugrįžo į Jeruzalę. 8 O karalius Ptolemėjas savo ruožtu paėmė pajūrio miestus iki pajūrio Seleukijos.[i2] Visą laiką jis brandino sąmokslą prieš Aleksandrą. 9 Jis nusiuntė pasiuntinius pas karalių Demetrijų, tardamas: „Eikš, sudarykime mūsų sandorą. Aš tau duosiu savo dukterį žmona, kurią yra vedęs Aleksandras, ir tu būsi karaliumi savo tėvo karalystėje. 10 Mat aš gailiuosi, kad daviau tam žmogui savo dukterį. Juk jis mėgino mane nužudyti!“[i3] 11 Ptolemėjas kaltino Aleksandrą, kad jis troško paimti jo karalystę. 12 Ptolemėjas tad, atėmęs iš jo savo dukterį ir atidavęs Demetrijui, nutraukė santykius su Aleksandru. Jų nesantaika iškilo į viešumą. 13 Tada Ptolemėjas, įžygiavęs į Antiochiją, užsidėjo Azijos karaliaus vainiką. Taigi jis nešiojo ant galvos du vainikus – Egipto ir Azijos. Aleksandro ir Ptolemėjo mirtis 14 O karalius Aleksandras visą tą laiką buvo Kilikijoje, nes tos srities gyventojai buvo sukėlę maištą. 15 Kai Aleksandras apie tai išgirdo, jis atžygiavo mūšiui su savo varžovu. Ptolemėjas išėjo prieš jį su galinga kariuomene ir privertė jį bėgti. 16 Aleksandras, ieškodamas prieglobsčio, nubėgo į Arabiją, o karalius Ptolemėjas tapo nugalėtoju. 17 Zabdielis Arabas, nukirtęs Aleksandrui galvą, atsiuntė ją Ptolemėjui. 18 Bet po trejeto dienų Ptolemėjas mirė, ir jo įgulos įgulos buvo tvirtovių gyventojų sunaikintos. 19 Taigi Demetrijus tapo karaliumi šimtas šešiasdešimt septintaisiais metais.[i4] Sutartis su Demetrijumi 20 Tomis dienomis Jonatanas pašaukė prie ginklų Judėjos vyrus pulti tvirtovės Jeruzalėje. Prieš ją buvo pastatyta daug apgulos pabūklų. 21 Bet keletas atsimetėlių, nekenčiančių savo tautos, nuėję pas karalių Demetrijų, pranešė jam, kad Jonatanas yra apgulęs tvirtovę. 22 Žinia karalių labai supykino. Vos ją išgirdęs, tuojau pat leidosi kelionėn į Ptolemaidę. Jis parašė Jonatanui laišką, kad nutrauktų apgulą ir atvyktų kiek galima greičiau ir susitiktų su juo pasitarti Ptolemaidėje. 23 Tai išgirdęs, Jonatanas įsakė tęsti apgulą. Tada su rinktine palyda keleto Izraelio seniūnų ir keleto kunigų jis išdrįso statyti save į pavojų. 24 Pasiėmęs su savimi ir sidabro, ir aukso, ir apdarų, ir daug kitokių dovanų, jis nuvyko pas karalių į Ptolemaidę. Ir jam pasisekė pelnyti jo malonę. 25 Nors vienas ar kitas jo tautos atsimetėlių nesiliovė jį skųsti, 26 karalius elgėsi su juo, kaip jo pirmtakai buvo elgęsi: išaukštino jį visų savo Bičiulių akivaizdoje. 27 Jis patvirtino jį vyriausiojo kunigo vietoje, pripažino visus jam anksčiau suteiktus garbės apdovanojimus ir įsakė įtraukti jį į Pirmųjų bičiulių sąrašą. 28 O Jonatanas paprašė karalių atleisti Judėją ir tris Samarijos sritis nuo mokesčių, žadėdamas jam už tai tris šimtus talentų. 29 Karalius sutiko ir parašė apie tuos dalykus Jonatanui tokį raštą: 30 „Karalius Demetrijus savo broliui[i5] Jonatanui ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas! 31 Mes parašėme apie jus giminaičiui Lastenui.[i6] Dabar siunčiame jums šį mūsų rašto nuorašą, kad žinotumėte: 32 'Karalius Demetrijus savo tėvui Lastenui. Džiugus pasveikinimas! 33 Mes nutarėme atlyginti žydų tautai, mūsų sąjungininkei, uoliai vykdančiai mums padarytus įsipareigojimus, už jų rodomą ištikimybę. 34 Todėl mes patvirtiname jiems ne tik Judėjos žemės nuosavybę, bet taip pat ir trijų sričių – Afairemos, Lydos ir Ramatajimų.[i7] Tos sritys drauge su joms pavaldžiomis gyvenvietėmis buvo prijungtos prie Judėjos iš Samarijos. Visiems atnašaujantiems auką Jeruzalėje mes suteikėme atleidimą nuo karaliaus mokesčių, kuriuos anksčiau karalius iš jų kasmet imdavo nuo laukų ir vaismedžių derliaus. 35 Nuo šio meto mes suteikiame jiems atleidimą nuo mokesčių už kitus dalykus, būtent, kas priklauso mums už dešimtines, kas priklauso mums kaip duoklė ir galop kas priklauso mums kaip mokesčiai už druskos duobes bei už vainikus. 36 Nuo šiol nė viena šių lengvatų nebus niekad atšaukta. 37 Užtat pasirūpinkite, kad būtų padarytas šio rašto nuorašas. Tebūna jis perduotas Jonatanui ir išstatytas žymioje vietoje šventajame kalne'“. Tryfono intrigos 38 Karalius Demetrijus matė, kad kraštas jo valdžioje buvo ramus ir nebuvo kas jam priešintųsi, todėl jis paleido visas savo karines pajėgas, pasiųsdamas visus vyrus namo, išskyrus svetimtaučių dalinius, pasamdytus iš tautų salose. Užtat visi karinių pajėgų vyrai, tarnavę jo pirmtakams, jo nekentė. 39 Kažkoks Tryfonas, anksčiau buvęs vienas iš Aleksandro rėmėjų, pastebėjęs, kad visos karinės pajėgos murma ant Demetrijaus, nuvyko pas Imalkuę Arabą, auginantį jaunutį Aleksandro sūnų Antiochą. 40 Tryfonas primygtinai jį įtikinėjo perduoti berniuką jam, girdi, padarysiąs jį karaliumi vietoj jo tėvo. Be to, jis papasakojo Imalkuei, ką Demetrijus buvo padaręs, ir apie neapykantą, sukeltą jam kariuomenėje. Ten jis išbuvo ilgą laiką. Jonatanas padeda Demetrijui 41 Tuo tarpu Jonatanas buvo nusiuntęs prašymą karaliui Demetrijui, kad atitrauktų iš tvirtovės Jeruzalėje ir iš kitų tvirtovių savo įgulas, nes jos nesiliovė puldinėti Izraelio. 42 Demetrijus taip atsakė Jonatanui: „Ne tik ko prašai aš padarysiu tau ir tavo tautai, bet ir suteiksiu didesnę garbę tau bei tavo tautai, kai tik bus proga. 43 O dabar tu gerai pasielgsi, jei atsiųsi vyrų, kad padėtų man kovoti, nes visa mano kariuomenė kelia maištą“. 44 Jonatanas tad nusiuntė jam tris tūkstančius patyrusių vyrų į Antiochiją. Jiems atžygiavus, karalius labai apsidžiaugė. 45 Miesto gyventojai, šimtas dvidešimt tūkstančių, susitelkė mieste, norėdami užmušti karalių. 46 Bet karalius pabėgo į rūmus. Tada miesto gyventojai, užėmę pagrindines gatves, pradėjo pulti. 47 Karalius tad pasišaukė į pagalbą žydus. Jie visi susibūrė aplink jį, paskui išsisklaidė ir po miestą. Tą dieną jie užmušė apie šimtą tūkstančių miesto gyventojų. 48 Jie padegė miestą ir kartu, paimdami sau daug grobio, išgelbėjo karalių. 49 Miesto gyventojai, matydami, kad žydai tvarkėsi mieste, kaip jiems patiko, neteko drąsos ir šaukėsi karaliaus, maldaudami: 50 „Suteik mums paliaubas! Tesiliauja žydai kovoti su mumis ir mūsų miestu!“ 51 Žydai tad, metę savo ginklus, susitaikė. Taigi žydai įgijo garbės karaliaus akyse ir visų jo pavaldinių akyse. Išgarsėję visoje jo karalystėje, jie sugrįžo į Jeruzalę, nešini gausiu grobiu. 52 Karalius Demetrijus vėl tvirtai sėdėjo savo karalystės soste, ir visa šalis buvo rami jo valdžioje. 53 Betgi jis sulaužė savo pažadų žodį ir atsitolino nuo Jonatano. Užuot atsilyginęs už visas paslaugas, kurias Jonatanas buvo jam padaręs, Demetrijus padarė jam daug bėdų. Sąjunga su Tryfonu 54 Tada sugrįžo Tryfonas su jaunuoju berniuku Antiochu, kuris tapo karaliumi ir buvo apvainikuotas. 55 Visi kareiviai, kuriuos Demetrijus buvo paleidęs, susitelkė apie Antiochą ir kovojo su Demetrijumi, priversdami jį bėgti. 56 Tryfonas paėmė dramblius ir užėmė Antiochiją. 57 Tada jaunasis Antiochas parašė Jonatanui tokį laišką: „Aš tvirtinu tave vyriausiojo kunigo vietoje, skiriu tave keturių sričių valdytoju ir padarau tave vienu iš Karaliaus bičiulių“. 58 Jis nusiuntė jam ir auksinių lėkščių bei stalo indų rinkinį, suteikė Jonatanui teisę gerti iš auksinių taurių, dėvėti purpurą ir nešioti auksinę sagę. 59 O Jonatano brolį Simoną paskyrė valdytoju srities nuo Tyro Kopėčių[i8] iki Egipto ribos. 60 Tada Jonatanas leidosi į žygį ir aplankė sritį Anapus Eufrato,[i9] peržygiuodamas per miestus. Visos Sirijos karinės pajėgos susitelkė pas jį kaip sąjungininkai. Jam atžygiavus į Aškeloną, miesto gyventojai išėjo iškilmingai jo pasitikti. 61 Iš ten jis nužygiavo į Gazą, bet Gazos gyventojai uždarė jam vartus. Jis tad apgulė miestą, niokodamas ugnimi jos apylinkes ir apiplėšdamas. 62 Gazos gyventojai maldavo Jonataną pasigailėti, ir jis suteikė jiems taiką. Betgi jis paėmė vadų sūnus įkaitais ir išsiuntė juos į Jeruzalę. Tada jis žygiavo per kraštą iki pat Damasko. Karas su Demetrijumi 63 Jonatanas sužinojo, kad Demetrijaus karvedžiai buvo atžygiavę su stipria kariuomene į Kadešą Galilėjoje, norėdami jį pašalinti iš tarnybos. 64 Palikęs savo brolį krašte, jis nužygiavo jų pasitikti. 65 Simonas pasistatė savo stovyklą prie Bet- Zūro, laikė apgulęs miestą ilgą laiką ir vargino jo gyventojus. 66 Jiems paprašius taikos, jis suteikė. Išvaręs juos iš miesto, jis užėmė jį ir paliko ten įgulą. 67 O Jonatanas ir jo kariuomenė pasistatė stovyklą prie Genezareto vandenų. Anksti kitą rytą jie nužygiavo į Hazoro lygumą.[i10] 68 Ten, priešais jį lygumoje, buvo svetimšalių kariuomenė. Svetimšaliai buvo atskyrę dalinį pulti Jonatanui iš pasalų kalnuose, o visa kariuomenė pasitiko jį akis į akį. 69 Pasalų daliniui išlindus iš kalnų ir pradėjus mūšį, 70 visi Jonatano vyrai pabėgo. Nė vienas jų nepasiliko, išskyrus kariuomenės vadus Absalomo sūnų Matatiją ir Chalpio sūnų Judą. 71 Jonatanas persiplėšė savo drabužius ir, pabarstęs sau ant galvos dulkių, meldėsi. 72 Paskui, sugrįžęs į mūšį, taip smogė priešui, kad tas buvo priverstas bėgti. 73 Kai tai pamatė jo bėgantys vyrai, jie sugrįžo ir prisidėjo prie jo. Nusiviję priešą iki pat jų stovyklos prie Kadešo, ten jie pasistatė savo stovyklą. 74 Tą dieną krito trys tūkstančiai svetimtaučių kareivių. Tada Jonatanas sugrįžo į Jeruzalę. |
