| 1 Mak 10 | Aleksandro sukilimas 1 Šimtas šešiasdešimtaisiais metais[i1] Antiocho sūnus Aleksandras Epifanas[i2] subūrė kariuomenę ir paėmė Ptolemaidę. Gyventojų mielai sutiktas, jis pradėjo karaliauti. 2 Apie tai išgirdęs, karalius Demetrijus sutelkė didžiules pajėgas ir išžygiavo susitikti su juo mūšyje. 3 Be to, Demetrijus pasiuntė Jonatanui labai taikingą laišką, pažadėdamas jį pagerbti. 4 Mat jis sau sakė: „Kreipkimės į jį pirmieji ir susitaikykim, kol jis nespėjo susimokyti prieš mus su Aleksandru. 5 Juk jis atsimins visas skriaudas, kurias esame padarę ir jam, ir jo broliams, ir jo tautai“. 6 Demetrijus tad suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, aprūpinti ją ginklais bei laikyti save jo sąjungininku ir įsakė, kad tvirtovėje laikomi įkaitai būtų jam perduoti. 7 Taigi Jonatanas, įžygiavęs į Jeruzalę, perskaitė tą laišką girdint visiems žmonėms. Vyrams, esantiems tvirtovėje, 8 žinia, kad karalius suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, kėlė klaiką. 9 Bet jie perdavė įkaitus Jonatanui, o jis atidavė juos tėvams. 10 Tada Jonatanas apsigyveno Jeruzalėje ir ėmėsi atstatyti ir atnaujinti miestą. 11 Darbų vadovams įsakė statyti sienas ir gynybos įtvirtinimus aplink Ziono kalną, kad jie būtų stipresni, iš keturkampių akmenų. Jie taip ir padarė. 12 Svetimšaliai, esantys Bakchido statytose tvirtovėse, išbėgiojo. 13 Palikę savo vietas, visi sugrįžo į savo šalį. 14 Tik Bet-Zūre buvo likę keletas atsimetėlių nuo Įstatymo ir įsakymų, nes jis buvo prieglaudos vieta. Jonatanas remia Aleksandrą 15 Karalius Aleksandras išgirdo apie Jonatanui duotus Demetrijaus pažadus. Jam buvo pranešta ir apie Jonatano bei jo brolių kovas ir žygdarbius bei sunkumus, kuriuos jie turėjo pakelti. 16 „Argi mes galėtume kitą tokį vyrą rasti? – jis sušuko. – Mes turime padaryti jį tuojau pat savo draugu ir sąjungininku!“ 17 Jis tad parašė Jonatanui laišką, kreipdamasis į jį šiais žodžiais: 18 „Karalius Aleksandras savo broliui Jonatanui. Džiugus pasveikinimas! 19 Mes girdėjome apie tave, kad esi narsus galiūnas ir vertas būti mūsų draugu. 20 Todėl mes tave šiandien paskyrėme būti tavo tautos vyriausiuoju kunigu. Tu turi būti vadinamas Karaliaus bičiuliu. Tu turi rūpintis mūsų reikalais ir palaikyti su mumis draugystę“. Jis nusiuntė Jonatanui ir purpurinę skraistę bei auksinį vainiką. 21 Jonatanas tad apsivilko šventuoju apdaru šimtas šešiasdešimtųjų metų septintą mėnesį, per Palapinių iškilmę,[i3] rinko kariuomenę ir parūpino daugybę ginklų. 22 Demetrijus, išgirdęs apie tuos dalykus, susirūpino ir sakė: 23 „Ką mes padarėme! Juk Aleksandras mums už akių užbėgo, draugystę su žydais laimėdamas ir pagerindamas savo padėtį! 24 Ir aš jiems parašysiu, siūlydamas paskatų ir žadėdamas jiems garbės ir dovanų, galbūt jie ateis man į pagalbą“. 25 Taigi jis pasiuntė jiems tokį laišką: „Karalius Demetrijus žydų tautai. Džiugus pasveikinimas! 26 Mes girdėjome, jūs laikėtės sutarčių su mumis, likotės draugiški mums ir neperėjote pas mūsų priešus. Tai mus labai džiugina. 27 Likite tad mums ištikimi ir toliau. Jums mes atlyginsime už jūsų gerą elgesį su mumis. 28 Jums mes suteiksime daug lengvatų ir duosime dovanų. 29 Dabar tad aš išlaisvinu jus ir taip pat atleidžiu visus žydus nuo duoklės, nuo druskos muito ir vainikų mokesčio.[i4] 30 Užuot išrinkęs trečdalį grūdų derliaus ir pusę vaismedžių vaisių, kaip turėtų būti mano dalis, aš atsisakau tos teisės nuo šiandien visam laikui. Nei dabar, nei ateityje aš nerinksiu jų iš Judo krašto nei iš trijų prie jo iš Samarijos prijungtų sričių.[i5] 31 Tebūna Jeruzalė ir jos žemė, jos dešimtinės ir mokesčiai šventi ir atleisti nuo mokesčių. 32 Aš išsižadu taip pat ir teisės valdyti tvirtovę, esančią Jeruzalėje, ir perduodu ją vyriausiajam kunigui, kad pastatytų joje įgulą iš savo parinktų vyrų. 33 Visiems žydams, paimtiems į nelaisvę iš Judo krašto į bet kurią mano karalystės valdą, aš grąžinu laisvę be išpirkos. Nuo visų mokesčių, net ant jų galvijų uždėtųjų, tebūna jie atleisti. 34 Visos iškilmės, šabai, jaunaties bei privalomos švenčių dienos ir trys dienos prieš iškilmę bei trys dienos po iškilmės – visos jos tebūna dienos atleidimo ir palengvinimo visiems žydams, esantiems mano karalystėje. 35 Niekas neturi teisės ko nors iš jų reikalauti ar ką nors iš jų trukdyti bet kokiu reikalu. 36 Tebūna trisdešimt tūkstančių žydų priimti į karaliaus kariuomenę ir tegauna jie tokį pat išlaikymą, koks priklauso karaliaus karo pajėgoms. 37 Tebūna kai kurie jų skiriami į svarbias karaliaus tvirtoves, tebūna kai kurie jų skiriami į atsakingas vietas karalystėje. Tebūna jų pareigūnai ir vadai paskirti iš jų pačių, tegyvena jie pagal savo įstatymus, lygiai kaip karalius ir yra įsakęs Judo krašte. 38 Anos trys sritys, kurios yra pridėtos prie Judėjos iš Samarijos, tebūna taip suvienytos su Judėja, kad jos priklausytų vienam valdovui ir būtų pavaldžios tik vyriausiajam kunigui. 39 Ptolemaidę ir jos apylinkes aš duodu kaip dovaną Jeruzalės šventovei reikalingoms šventovės išlaidoms padengti. 40 Aš duodu taip pat ir asmenišką metinę penkiolikos tūkstančių sidabrinių šekelių dovaną iš karaliaus įplaukų sąskaitų, paimtų iš artimiausių vietų mano valdose. 41 Visos papildomos lėšos, kurių pareigūnai neperdavė, kaip jie buvo darę ankstesniais metais, nuo dabar bus perduodamos šventyklos reikalams. 42 Be to, anie penkių tūkstančių sidabrinių šekelių mokesčiai, kuriuos mano pareigūnai imdavo kasmet iš šventyklos įplaukų, yra panaikinami, nes tos lėšos priklauso joje tarnaujantiems kunigams. 43 Kas tik ieškos prieglaudos Jeruzalės šventykloje ar bet kur joje, nesumokėjęs mokesčių karaliui ar prasiskolinęs, tebūna jam atleista ir tebūna jam sugrąžinta visa jo nuosavybė mano karalystėje. 44 Šventovės ir jos pastatų atstatymo ir atnaujinimo išlaidos tebūna apmokėtos iš karaliaus įplaukų. 45 Panašiai ir Jeruzalės sienų atstatymas bei jų įtvirtinimas iš visų šonų, ir Judėjos sienų atstatymas tebūna apmokėtas iš karaliaus įplaukų“. 46 Jonatanas ir žmonės, išklausę šių žodžių, jais nepatikėjo ir atmetė juos, nes atsiminė didelę Demetrijaus skriaudą, kurią jis buvo padaręs Izraeliui, ir kaip nuožmiai jis buvo juos engęs. 47 Jie tad nutarė remti Aleksandrą, nes jis pirmasis taikingai į juos kreipėsi, ir liko jo sąjungininkai per visą jo gyvenimą. 48 Karalius Aleksandras, sutelkęs didžiulę kariuomenę, pasistatė savo stovyklą priešais Demetrijų. 49 Abu karaliai išėjo į mūšį. Demetrijaus kariuomenė buvo priversta bėgti. Aleksandras vijosi ir juos įveikė. 50 Jis narsiai tęsė kovą lig saulėlydžio. Tą dieną Demetrijus žuvo. Aleksandro sąjunga su Egiptu 51 Tada Aleksandras išsiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Ptolemėją su tokia žinia: 52 „Aš sugrįžau į savo karalystę, įžengiau į savo protėvių sostą ir pradėjau valdyti. Aš nugalėjau Demetrijų ir atsiėmiau mūsų valdas. 53 Su juo kovojau mūšyje, mes sutriuškinome jį bei jo kariuomenę ir įžengėme į jo karalystės sostą. 54 Dabar tad sudarykime draugystės sutartį vienas su kitu. Duok man savo dukterį žmona, ir aš tapsiu tavo žentu. Aš duosiu tau ir jai tavęs vertų dovanų“. 55 O karalius Ptolemėjas šitaip atsakė: „Laiminga ta diena, kurią sugrįžai į savo tėvų kraštą ir atsisėdai jų karalystės soste! 56 Dabar tad aš darysiu, kaip rašei, bet susitik su manimi Ptolemaidėje, kad galėtume vienas kitą pamatyti, ir aš tapsiu tavo uošviu, kaip tu pasiūlei“. 57 Ptolemėjas tad su savo dukterimi Kleopatra[i6] leidosi į kelionę iš Egipto ir atvyko į Ptolemaidę šimtas šešiasdešimt antraisiais metais. 58 Karalius Aleksandras jį pasitiko, ir Ptolemėjas davė savo dukterį jam žmona ir iškėlė vestuves Ptolemaidėje, kaip karaliams įprasta daryti, su didžia iškilme. 59 Karalius Aleksandras parašė ir Jonatanui, kad atvyktų su juo susitikti. 60 Jis tad, nuvykęs į Ptolemaidę su didele iškilme, susitiko su abiem karaliais ir davė jiems bei jų Bičiuliams sidabro bei aukso ir daug dovanų, padarydamas jiems gerą įspūdį. 61 Tuo pačiu metu būrys niekšų izraeliečių, atsimetėlių nuo Įstatymo, susibūrė apkaltinti jį, bet karalius nekreipė į juos dėmesio. 62 Jis įsakė nuvilkti Jonatano drabužius ir apvilkti jį purpuru, ir taip buvo padaryta. 63 Karalius jį ir šalia savęs pasisodino. „Nueikite su juo į miesto vidurį, – įsakė jis savo pareigūnams, – ir paskelbkite, kad neleidžiama kelti prieš jį jokių skundų. Tenevargina jo nė vienas, nesvarbu kokia būtų priežastis“. 64 Jo kaltintojai tad, pamatę jam tuo paskelbimu teikiamą garbę ir jį patį apvilktą purpuru, visi išbėgiojo. 65 Be to, karalius, pagerbdamas Jonataną, įrašė jį tarp savo Pirmųjų bičiulių ir paskyrė jį karo vadu bei srities valdytoju. 66 Tada Jonatanas, kupinas džiaugsmo, sugrįžo į Jeruzalę ramybėje. Jonatanas nugali Apolonijų 67 Šimtas šešiasdešimt penktaisiais metais[i7] Demetrijaus sūnus Demetrijus[i8] atvyko iš Kretos į savo tėvų šalį. 68 Karalius Aleksandras, apie tai išgirdęs, labai susirūpino ir sugrįžo į Antiochiją. 69 Demetrijus Koile-Sirijos valdytoju paskyrė Apolonijų. Sutelkęs didelę kariuomenę, Apolonijus pasistatė savo stovyklą prie Jamnijos. Iš ten jis nusiuntė vyriausiajam kunigui Jonatanui tokį žodį: 70 „Tu tik vienas mums priešinies. Dėl tavęs esu išjuokiamas ir gėdinamas. Kam gi rodai galybę prieš mus kalnuose? 71 Jeigu tu pasitiki savo pajėgomis, atžygiuok pas mus į lygumą, ir ten išmėginkime vienas kito jėgą. Miestų jėga yra mano pusėje. 72 Pasiklausk ir sužinok, kas esu aš ir kas yra tie kiti, kurie man padeda. Žmonės tau pasakys, kad tu negali stoti į kovą su manimi, nes tavo tėvai, būdami savo žemėje, du sykius buvo priversti bėgti. 73 Dabar tad tu nepajėgsi atsilaikyti prieš mano raitiją ir tokią kariuomenę, kaip ši, lygumoje, kur nėra nei uolos, nei akmens, nei jokios vietos kur pabėgti“. 74 Išgirdęs Apolonijaus žodžius, Jonatanas pasijuto įžeistas. Išsirinkęs dešimt tūkstančių vyrų, jis leidosi į žygį iš Jeruzalės, o jo brolis Simonas prisidėjo jam pagelbėti. 75 Jis pasistatė savo stovyklą prie Jopės,[i9] bet miesto gyventojai uždarė miesto vartus, nes ten Apolonijus turėjo įgulą. Žydams jį apgulus, 76 miesto gyventojus apėmė baimė. Miesto vartus jie atidarė, ir Jonatanas Jopę paėmė. 77 Gavęs apie tai žinią, Apolonijus išrikiavo žygiui tris tūkstančius raitijos bei didelę pėsčiųjų kariuomenę ir išžygiavo Azoto link, tarsi norėdamas miestą peržygiuoti. Betgi tuo pačiu metu jis slinko į lygumą, kur turėjo didžiulį raitijos dalinį ir juo pasitikėjo. 78 Jonatanas nusivijo jį iki Azoto, ir kariuomenės pradėjo mūšį. 79 Apolonijus buvo palikęs tūkstančio raitininkų pasalą jų užnugaryje. 80 Jonatanas suvokė, kad jo užnugaryje yra pasala, nes priešas buvo apsupęs jo kariuomenę ir šaudė strėlėmis į jo vyrus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. 81 Betgi jo vyrai tvirtai laikėsi, kaip Jonatanas buvo įsakęs, o priešo arkliai išvargo. 82 Tada Simonas atvedė savo pajėgas ir pradėjo mūšį su priešo gretomis. Jų raitija buvo išvargusi, priešo gretos palūžo prieš jį, ir jie buvo priversti bėgti. 83 Jų raitininkai buvo per daug išskirstyti lygumoje. Jie tad, nubėgę į Azotą, suėjo į savo stabo Bet-Dagono šventyklą. 84 Bet Jonatanas sudegino Azotą bei visus aplinkinius miestus ir paėmė iš jų grobį. Sudegino ir Dagono šventyklą bei visus, ieškojusius joje prieglaudos. 85 Žuvusiųjų nuo kalavijo ir tų, kurie buvo gyvi sudeginti, iš viso buvo aštuoni tūkstančiai. 86 Jonatanas, iš ten pasitraukęs, pasistatė stovyklą prie Aškelono. To miesto gyventojai išėjo su didele iškilme jo pasitikti. 87 Tada jis ir jo vyrai, apsikrovę gausiu grobiu, sugrįžo į Jeruzalę. 88 Kai karalius Aleksandras išgirdo apie tuos įvykius, jis Jonataną dar labiau pagerbė. 89 Jis atsiuntė jam tokią auksinę sagę, kokia paprastai dovanojama Karaliaus Giminaičiams.[i10] Be to, jis atidavė jam Ekroną ir visas jo žemes kaip nuosavybę. |
