Aleksandras Didysis ir jo įpėdiniai 1 Tada, kai Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis, atžygiavęs iš Kitimų krašto,[i1] nugalėjo persų ir medų karalių[i2] Darijų, jis tapo karaliumi jo vietoje. Pirma jis buvo tapęs Graikijos valdovu. 2 Jis ėjo į daug karo žygių, paėmė daug tvirtovių ir žudė žemės karalius. 3 Taigi jis nužygiavo iki žemės pakraščių, apiplėšdamas tautą po tautos. Žemė, netekusi žado, gulėjo prie jo kojų, o jo širdis tapo išdidi ir įžūli. 4 Sutelkęs didžiulę kariuomenę, jis pavergė kraštus, tautas ir karalius. Jie mokėjo jam duoklę. 5 Bet vėliau, ligos paguldytas į lovą, jis jautė, kad artinasi mirtis. 6 Jis tad, pasišaukęs savo garbingiausius pareigūnus, kurie buvo augę su juo nuo pat jaunystės, ir dar būdamas gyvas, padalijo jiems savo karalystę. 7 Kai mirė, Aleksandras buvo karaliavęs dvylika metų.[i3] 8 Jo pareigūnai tad perėmė karalystę, kiekvienas savo valdose. 9 Jam mirus, visi užsidėjo karaliaus vainikus, taip pat per daugelį metų ir jų įpėdiniai, atnešdami daug nelaimių žemėje. B. MAKABĖJŲ SUKILIMAS Sutartis tarp žydų ir pagonių 10 Iš jų išaugo ypač nedora atžala, karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas, kadaise buvęs Romoje įkaitas. Jis tapo karaliumi šimtas trisdešimt septintaisiais graikų karalystės metais.[i4] 11 Tomis dienomis reiškėsi Izraelyje vyrai, nepaisantys Įstatymo, ir jie suvedžiojo daug žmonių. „Eime, – jie sakė, – ir sudarykime sutartį su pagonimis, gyvenančiais visur aplink mus. Juk nuo to laiko, kai mes nuo jų atsiskyrėme, mus ištiko daug nelaimių“. 12 Šis pasiūlymas atrodė priimtinas. 13 Kai kurie nedelsdami nuėjo pas karalių, ir jis leido jiems įvesti pagonių gyvenimo būdą. 14 Jie tad pagal pagonių paprotį pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą.[i5] 15 Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie atsimetė nuo šventosios Sandoros, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta. Antiocho žygis prieš Egiptą 16 Antiochas, įsitvirtinęs savo karalystėje, nutarė tapti Egipto karaliumi ir valdyti dvi karalystes. 17 Jis tad įsiveržė į Egiptą su galingomis pajėgomis, su kovos vežimais ir drambliais,[i6] raitija ir didžiuliu laivynu 18 ir puolė Egipto karalių Ptolemėją. Tai pamatęs, Ptolemėjas išsigando ir nuo jo pabėgo, palikdamas daug nukautų kareivių. 19 Egipto žemės įtvirtintieji miestai buvo paimti, Antiochas apiplėšė Egipto žemę. Žydų persekiojimas 20 Antiochas, nugalėjęs Egiptą, šimtas keturiasdešimt trečiaisiais metais[i7] sugrįžo ir leidosi į žygį prieš Izraelį ir Jeruzalę su didžiule kariuomene. 21 Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais jos reikmenimis, 22 Artumo duonos stalą, geriamųjų atnašų taures, dubenis, auksinius smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir auksinius Šventyklos papuošimus nuo jos priekio, ją visai apnuogindamas. 23 Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis ir juos pasigrobė. 24 Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas išliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu. 25 Tada izraeliečius apėmė didžiulis gedulas visose jų gyvenvietėse; 26 vadai bei seniūnai aimanavo, merginos ir vaikinai nuleido rankas ir išblėso moterų grožis. 27 Jaunikiai užvedė raudą, jaunosios sėdėjo gedėdamos ant vedybų lovos. 28 Šalis drebėjo dėl savo gyventojų, ir visi Jokūbo namai apsivilko gėda. Jeruzalės nuniokojimas 29 Dvejiems metams praėjus, karalius atsiuntė į Judo miestus vyriausiąjį duoklės rinkėją. Jis atžygiavo į Jeruzalę su didele kariuomene. 30 Kreipdamasis į juos klasta taikingais žodžiais, jis laimėjo jų pasitikėjimą. Tada jis staiga užpuolė miestą ir, nuožmiai jį nuniokojęs, išžudė daug žmonių Izraelyje. 31 Apiplėšęs miestą, padegė jį, išgriovė namus ir išardė visas miesto sienas. 32 Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę, o galvijai pagrobti. 33 Tada jie atstatė Dovydo miestą[i8] su aukšta bei tvirta siena ir stipriais bokštais, padarydami jį savo tvirtove. 34 Ten jie apgyvendino nusidėjėlių kariauną, Įstatymo nesilaikančius vyrus. Ten jie įsitvirtino, 35 apsirūpindami ginklais bei maisto ištekliais ir sunešdami ten grobį, kurį buvo paėmę iš Jeruzalės. Jie tapo dideliu pavojumi. 36 Iš pasalų jie grasino šventovei, visad nedori priešai Izraelio. 37 Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują, teršė šventąją vietą. 38 Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai, ji pavirto svetimųjų buveine. Ji pasidarė svetima savo palikuonims, ją paliko jos vaikai. 39 Jos šventovė tapo tuščia tarsi plyni tyrai; jos šventės pavirto gedulu, jos šabai – pajuoka, jos garbė – panieka. 40 Nūn jos negarbė prilygo jos buvusiai garbei, jos didingumas pavirto gedulu. Draudžiama garbinti Sandoros Dievą 41 Tada karalius paskelbė visai karalystei įsaką, kad visi turi būti viena tauta. Visi tad turi atsisakyti savo atskirų papročių. 42 Visi pagonys pakluso karaliaus įsakui. 43 Daugelis izraeliečių mielai priėmė jo religiją, atnašaudami aukas stabams ir išniekindami šabą. 44 Karalius per pasiuntinius išsiuntė laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimus papročius: 45 uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, 46 suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventyklas ir alkus stabams, 47 aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir 48 palikti savo sūnus neapipjaustytus. Be to, pasidaryti nešvariems, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, 49 idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. 50 O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turi būti nubaustas mirtimi. 51 Tokie buvo jo įsakai, paskelbti visoje karalystėje. Jis paskyrė prižiūrėtojus visai tautai ir įsakė Judo miestams iš eilės atnašauti auką. 52 Daugelis žmonių – visi atsimetėliai nuo Įstatymo – dėjosi prie jų, darydami pikta krašte. 53 Izraeliečiai buvo priversti nuo jų slapstytis, kur tik galėjo rasti prieglobstį. 54 Kislevo mėnesio penkioliktą dieną šimtas keturiasdešimt penktaisiais metais[i9] karalius pastatė sunaikinimo Pabaisą[i10] ant deginamosios atnašos aukuro. Aukurai buvo statomi ir aplinkiniuose Judo miestuose. 55 Smilkalai buvo deginami prie namų durų ir gatvėse. 56 Įstatymo ritiniai,[i11] užtikti pas žmones, buvo plėšomi ir deginami. 57 Kas tik būdavo užtiktas turintis Sandoros knygą ar besilaikantis Įstatymo, tas karaliaus įsaku būdavo pasmerkiamas mirti. 58 Mėnesis po mėnesio jie vartojo smurtą prieš visus pažeidėjus, užtiktus Izraelio miestuose. 59 Kas mėnesį dvidešimt penktąją mėnesio dieną buvo atnašaujama auka ant deginamosios aukos aukuro. 60 Moterys, leidusios apipjaustyti savo vaikus, buvo nubaustos mirtimi, laikantis karaliaus įsako, 61 su kūdikiais, pakartais ant motinų kaklo. Šeimos nariai drauge su atlikusiais apipjaustymą buvo baudžiami mirtimi. 62 Betgi daugelis Izraelyje liko tvirti ir ryžtingi nevalgyti nieko, kas nešvaru. 63 Jie verčiau rinkosi mirtį, negu sutiko tapti nešvarūs maistu ar išniekinti šventąją Sandorą. Ir jie buvo nubausti mirtimi. Tikrai nuožmus pyktis ištiko Izraelį. | 
