1 Kar 22 | Žygis prieš Ramot-Gileadą 1 [i1]Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. 2 Bet trečiais metais Judo karalius Jehošafatas atvyko pas Izraelio karalių. 3 Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi jūs nežinote, kad Ramot-Gileadas mums priklauso, o tačiau mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankos“. 4 Jis klausė Jehošafato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot-Gileado?“ – „Aš darysiu, ką tu darysi, – atsakė Jehošafatas, – mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai“. Netikri pranašai žada pergalę 5 [i2]Bet Jehošafatas dar paprašė Izraelio karalių: „Pirma prašyčiau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio“. 6 Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, jiems tarė: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ – „Žygiuok, – jie atsakė, – nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“. 7 Bet Jehošafatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“ 8 Izraelio karalius Jehošafatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį mes galėtume atsiklausti VIEŠPATIES, – Imlos sūnus Mikajas, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja man niekad gero, vien tik nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – tarė Jehošafatas. 9 Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir jam įsakė: „Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Mikają“. 10 Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie įėjimo į Samarijos vartus, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. 11 Chenaanos sūnus Zedekijas pasidarė sau geležinius ragus ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti'“. 12 Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: „Žygiuok prieš Ramot-Gileadą, ir tebūna tavo žygis sėkmingas! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!“ Pranašas Mikajas pranašauja pralaimėjimą 13 Pasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pašaukti Mikajo, jam kalbėjo: „Štai pranašų žodžiai yra vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!“ – 14 „Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Mikajas, – kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako“. 15 Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: „Mikajau, ar žygiuosime prieš Ramot-Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?“ – „Žygiuok, ir tebūna tavo žygis sėkmingas, – jis atsakė, – VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“. 16 Bet karalius jam tarė: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?“ 17 Tada Mikajas tarė: „Aš mačiau visą Izraelį, išblaškytą kalnuose, kaip avis be piemens. O VIEŠPATS kalbėjo: 'Jie neturi šeimininko; teeina kiekvienas į savo namus ramybėje'“. 18 „Argi aš tau nesakiau, – tarė Izraelio karalius Jehošafatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“ 19 [i3]Mikajas tęsė: „Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio: aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. 20 VIEŠPATS paklausė: 'Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot-Gileado?' Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, 21 kol priėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš VIEŠPATĮ, tarė: 'Aš jį sugundysiu'. – 22 'Kaip?' – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: 'Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje'. Tada VIEŠPATS tarė: 'Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Išeik ir padaryk!' 23 Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į šių visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“. 24 Paskui Chenaanos sūnus, priėjęs prie Mikajo, davė jam į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėti?“ 25 Mikajas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį“. 26 Tada Izraelio karalius įsakė: „Imkite Mikają ir perduokite jį miesto valdytojui Amonui ir karaliaus sūnui Joašui. 27 Sakykite: 'Taip kalbėjo karalius: uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje[i4] sugrįšiu'“. 28 Mikajas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis pridūrė: „Klausykitės jūs, visos tautos!“... Ahabas žūva prie Ramot-Gileado 29 Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas tad nužygiavo į Ramot-Gileadą. 30 [i5]Jehošafatui Izraelio karalius tarė: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, bet tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. 31 O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tiktai su Izraelio karaliumi“. 32 Pamatę Jehošafatą, kovos vežimų vadai sau tarė: „Tai tikrai yra Izraelio karalius“. Jie tad pasisuko su juo kovoti. Bet Jehošafatui surikus savo kovos šūkį, 33 kovos vežimų vadai pamatė, kad jis nėra Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. 34 Tačiau vienas vyras įtempė iš akies savo lanką ir pataikė netyčiomis į Izraelio karalių tarp šarvų sandūrų. Jis tad savo vežėjui tarė: „Suk atgal ir išvežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas“. 35 Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo paremtas kovos vežime, atgręžtas į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis numirė. 36 Saulei leidžiantis nuskambėjo stovykloje: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“ 37 Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje. 38 Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės plovėsi,[i6] pagal žodį, kurį buvo ištaręs VIEŠPATS. 39 Kiti Ahabo darbai – visa, ką jis darė: pastatyti dramblio kaulo rūmai[i7] ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 40 Ahabas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje. Jehošafato karaliavimas Judo karalystėje 41 Asos sūnus Jehošafatas tapo Judo karaliumi ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais. 42 Jehošafatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė. 43 Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse. 44 Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose. 45 Be to, sudarė taiką su Izraelio karaliumi. 46 O kiti Jehošafato darbai, jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 47 Jis išnaikino liekanas šventovių kekšių, kurie dar buvo užsilikę krašte jo tėvo Asos dienomis. 48 [i8]Edome nebuvo karaliaus, bet laikinas valdytojas. 49 Jehošafatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes laivai buvo sunaikinti Ezion-Geberyje. 50 Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Jehošafatui: „Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais“, – bet Jehošafatas nesutiko. 51 Jehošafatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o jo sūnus Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje. Izraelio karalius Ahazijas 52 Ahabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. 53 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos pėdomis ir pėdomis Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę. 54 Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas. |