Samarijos apgula

^1 [i1]Aramo karalius Ben-Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir, lydimas trisdešimt dviejų karalių, drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, ją užpuolė ir apgulė. ² Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius ³ jam pasakyti: „Taip kalbėjo Ben-Hadadas: 'Tavo sidabras ir tavo auksas yra mano, taip pat ir tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano'“. ⁴ Izraelio karalius jam atsakė: „Mano viešpatie karaliau, yra kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką aš turiu, tavo“. ⁵ Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: „Taip kalbėjo Ben-Hadadas: 'Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. ⁶ Vis dėlto aš pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku, jie iškrės tavo rūmus bei namus tavo dvariškių, paims visa, ką tu vertini, ir išneš'“.

⁷ Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: „Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, mano sidabro ir mano aukso, aš neatsisakiau“. ⁸ Visi seniūnai ir žmonės jam sakė: „Neklausyk ir nesutik!“ ⁹ Ben-Hadado pasiuntiniams tad jis tarė: „Pasakykite mano viešpačiui karaliui: 'Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šio dalyko padaryti negaliu'“. Pasiuntiniai išėjo ir tai jam pranešė. ¹⁰ Tada Ben-Hadadas pasiuntė šį žodį: „Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti“. – ^11 [i2]„Pasakykite jam, – atsakė Izraelio karalius, – tenesigiria žmogus, kuris kalaviją dar tik juosiasi, kaip tas, kuris nusijuosia“. ¹² Ben-Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. „Pasiruoškite pulti!“ – jis įsakė savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.

Izraelio pergalė

¹³ Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu į tavo rankas ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'“. ¹⁴ Ahabas klausė: „Per ką tai įvyks?“ Pranašas atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus'“. Ahabas klausė: „Kas pradės mūšį?“ – „Tu“, – atsakė pranašas.

¹⁵ Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus, – jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraeliečius, – septynis tūkstančius.

¹⁶ Jie išėjo vidudienį, o tuo tarpu Ben-Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. ¹⁷ Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmieji. Ben-Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, jie jam pranešė: „Keletas vyrų išėjo iš Samarijos“. ¹⁸ Jis tarė: „Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, juos gyvus paimkite; jei jie išėjo kovoti, vis tiek juos gyvus paimkite“.

¹⁹ Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir paskui juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto ²⁰ ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben-Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. ²¹ Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.

²² Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, jam tarė: „Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave“.

²³ O Aramo karaliaus dvariškiai jam kalbėjo: „Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, mes tikriausiai būsime stipresni už juos. ²⁴ Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir jų vietoje paskirk valdytojus.^{[i3] 25} Sutelk sau tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai mes būsime už juos stipresni“. Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.

Pergalė prie Afeko

²⁶ Pavasarį Ben-Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. ²⁷ Ir izraeliečiai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo į mūšį su jais. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraeliečiai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, o tuo tarpu aramėjai užtvindė visą kraštą. ²⁸ Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: kadangi aramėjai sakė: 'VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas', – todėl aš atiduosiu šią visą kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS“.

²⁹ Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraeliečiai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. ³⁰ Visi kiti subėgo į Afeko miestą, kurio siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų.

Ir Ben-Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. ³¹ Jo tarnai jam kalbėjo: „Štai mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi karaliai. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutinę bei virvę apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties“. ³² Jie tad, apsijuosę strėnas ašutine ir apvynioję galvas virve, išėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben-Hadadas sako: 'Prašau pasigailėti mano gyvasties'“. O jis atsakė: „Ar jis dar gyvas? Jis yra mano brolis“. ³³ Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: „Taip, Ben-Hadadas yra tavo brolis“. – „Eikite ir jį atveskite“, – paliepė jis. Ben-Hadadas tad išėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. ³⁴ Ben-Hadadas jam tarė: „Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti sau turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje“. – „Aš savo ruožtu, – atsakė Ahabas, – su tokia sandora paleisiu tave namo“. Jis tad sudarė su juo sandorą ir jį paleido.

Pranašas pasmerkia Ahabo poelgį

³⁵ Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: „Eikš, suduok man!“ Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. ³⁶ Jis tarė jam: „Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, štai tad, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas“. Ir, jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir jį sudraskė. ³⁷ Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: „Eikš, suduok man!“ Tas vyras sudavė jam smūgį ir jį sužeidė. ³⁸ Dabar pranašas nuėjo ir, prisidengęs tvarsčiu akis, laukė palei kelią karaliaus. ³⁹ Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: „Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: 'Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę arba turėsi užmokėti sidabrinį talentą'.^{[i4] 40} Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo“. Izraelio karalius jam atsakė: „Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei“. ⁴¹ Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį sau nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. ⁴² Jis jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kurį aš paskyriau sunaikinti,^[i5] todėl tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą'“. ⁴³ Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>