1 Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mes – Dievo vaikai 2 Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Nieko bendro su nuodėme 3 Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus. 4 Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, Nuodėmė – tai įstatymo laužymas. 5 Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės. 6 Kas tik gyvena jame, tas nenusideda, o nė vienas nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino. 7 Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, yra teisus, kaip ir jisai teisus. 8 Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų. 9 Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nusidėti, nes yra gimęs iš Dievo. 10 Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli. Meilės įsakymo svarba 11 Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. 12 Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs.[i1] 13 Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia.[i2] 14 Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.[i3] 15 Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. 16 Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. 17 Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė? 18 Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. 19 Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, 20 jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. 21 Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu 22 ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. 23 O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą[i4] ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. 24 Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė. |