Žyd 9 | Kelias į tikrąją šventovę 1 Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. 2 Buvo pastatyta padangtė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi „šventoji“. 3 Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama „šventųjų šventoji“. 4 Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės. 5 Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį.[i1] Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti. 6 Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, 7 o į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus.[i2] 8 Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, 9 kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžine tobulo, 10 bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus – pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto. Kristaus aukos ypatingumas 11 Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, 12 taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.[i3] 13 Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą,[i4] 14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Naujoji Sandora Kristaus kraujyje 15 Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. 16 Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. 17 Testamentas įgyja galią mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. 18 Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo priimta be kraujo. 19 Paskelbęs tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą 20 ir tarė: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! 21 Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. 22 Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.[i5] Kristaus aukos vienkartiškumas 23 Taigi dangiškųjų dalykų atvaizdai turi būti šitaip apvalomi, o patys dangaus provaizdžiai – aukštesnėmis aukomis negu šitos. 24 Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. 25 Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju, – 26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje,[i6] kad savo auka sunaikintų nuodėmę. 27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. |