Viešpats, ne Izraelis, yra pergalingas

^1 [i1]„Klausyk, Izraeli! Šiandien tu pereini Jordaną, kad įeitum ir paveldėtum tautas, gausesnes ir galingesnes už save, didelius miestus, įtvirtintus mūrais iki padangių, ² – stiprią ir aukštaūgę tautą, – anakimų palikuonis, kuriuos pažįsti. Girdėjai, kas apie juos sakoma: 'Kas gali priešintis anakimams?' ³ Žinok tad šiandien, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, pereina pirm tavęs kaip naikinanti ugnis, – juos jis nugalės. Jis paklupdys juos tavo akivaizdoje, idant galėtumei juos paveldėti ir greitai sunaikinti, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs.

^4 [i2]Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus nuvijęs juos tau iš kelio, nesakyk sau širdyje: 'Dėl mano teisumo VIEŠPATS įvedė mane paveldėti šį kraštą', – nes iš tikrųjų dėl tų tautų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje. ⁵ Ne dėl tavo teisumo ar tavo širdies sąžiningumo įeini paveldėti jų kraštą, bet dėl jų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį VIEŠPATS davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. ⁶ Žinok tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau šį kraštą paveldėti ne dėl tavo teisumo, nes esi kietasprandė tauta“.

Aukso veršis

⁷ „Atsimink ir neužmiršk, kaip įpykinai VIEŠPATĮ, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš VIEŠPATĮ.

⁸ Net prie Horebo taip įpykinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS taip įniršo, jog buvo pasiruošęs jus sunaikinti. ⁹ Užkopęs ant kalno paimti akmeninių lentelių, lentelių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens. ¹⁰ VIEŠPATS davė man dvi akmenines lenteles, parašytas Dievo pirštu, su tais pačiais žodžiais, kuriuos jis buvo pasakęs jums iš ugnies prie kalno sueigos dieną. ¹¹ Praėjus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmenines lenteles – Sandoros lenteles. ¹² Tada VIEŠPATS man tarė: 'Skubėk, tuojau lipk nuo čia žemyn, nes tavo žmonės, kuriuos išvedei iš Egipto, nedorai elgiasi. Jie veikiai suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, ir pasidarė sau nulydytą stabą'. ¹³ Be to, VIEŠPATS pridėjo: 'Nūn matau, kad ši tauta yra tikrai kietasprandė tauta. ¹⁴ Dabar tad palik mane vieną, kad galėčiau juos sunaikinti, ištrindamas jų vardą po dangumi. Iš tavęs padarysiu galingesnę ir gausesnę už juos tautą'.

¹⁵ Apsisukau ir leidausi žemyn nuo kalno. Kalnas liepsnojo ugnyje. Abiem rankomis laikiau dvi Sandoros lenteles. ¹⁶ Tada pamačiau, kad jūs iš tikrųjų nusidėjote VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nusiliedindami veršio atvaizdą. Jūs buvote veikiai suskubę pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvo VIEŠPATS jums įsakęs. ¹⁷ Paėmęs abi lenteles, sviedžiau jas abiem rankomis nuo savęs ir jas sudaužiau jūsų akyse. ¹⁸ Tada gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas yra nedora VIEŠPATIES akyse, ir jį pykdydami. ¹⁹ Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES ant jūsų degančio pykčio, jį skatinusio jus sunaikinti. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą. ²⁰ Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasiruošęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo pačiu metu. ²¹ Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir, sutrynęs į smulkiausias dulkes, išbarsčiau jo dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.

²² Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot-haTaavos pykdėte VIEŠPATĮ. ²³ O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš-Barneos, sakydamas: 'Nukilkite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs', – jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, juo nepasitikėdami ir jam nepaklusdami. ²⁴ Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.

^25 [i3]Anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų todėl aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ, – aš gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti. ²⁶ Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: 'Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo nuosavos tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka. ²⁷ Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga. ²⁸ Kitaip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: 'Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje'. ²⁹ Juk jie galų gale yra tavo nuosava tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>