| Įst 29 | Mozė primena Dievo gerumą 1 Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: „Jūs matėte visa, ką VIEŠPATS padarė jūsų akyse Egipto žemėje faraonui, visiems jo dvariškiams ir visam jo kraštui, 2 didžiulius bandymus, kuriuos savo akimis matėte, ir anuos nuostabius ženklus bei nepaprastus darbus. 3 Tačiau net iki šios dienos VIEŠPATS jums dar nėra davęs širdies įsiminti, akių matyti, ausų girdėti.[i1] 4 'Keturiasdešimt metų vedžiau jus per dykumą. Drabužiai ant jūsų nugaros nesusidėvėjo ir sandalai ant jūsų kojų nenusinešiojo. 5 Nevalgėte duonos, negėrėte vyno ar stipraus gėralo, idant žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!' 6 Atėjus jums į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo su mumis kariauti, bet mes juos nugalėjome. 7 Mes užėmėme jų kraštą ir atidavėme jį kaip paveldą reubenaičiams, gadaičiams ir pusei Manaso giminės. 8 Todėl laikykitės ištikimai visų šios Sandoros žodžių, idant jums sektųsi visur, ką darote“. Sandora saisto visą Izraelį 9 „Šiandien jūs visi stovite čia, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, – jūsų giminių vadai, jūsų seniūnai ir pareigūnai, visi Izraelio vyrai, 10 jūsų vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje, nuo tau kertančių malkas iki tau nešančių vandenį, – 11 kad įeitumei į VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorą po prakeikimo priesaika,[i2] kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šiandien sudaro su tavimi, 12 idant šiandien padarytų tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip jis tau pažadėjo ir kaip prisiekė tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. 13 Ne vien jūsų labui darau šią Sandorą ir tariu šią prakeikimo priesaiką, 14 ne vien labui šiandien čia stovinčių su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, bet ir labui šiandien nesančių čia tarp mūsų“.[i3] Įspėjimas apie stabų garbinimą 15 „Gerai žinote, kaip mes gyvenome Egipto žemėje ir kaip mes perėjome per įvairias kitas tautas. 16 Esate matę jų bjaurius dalykus ir pas juos esančius stabus, iš medžio ir akmens, iš sidabro ir aukso. 17 Galbūt yra tarp jūsų koks vyras ar moteris, ar koks klanas, ar kokia giminė, kurių širdis net šiandien gręžiasi nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, eiti ir garbinti anų tautų dievus. Galbūt pas jus yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles. 18 Jei toks žmogus, išklausęs šio prakeikimo priesaikos žodžių, laikytų save esant atsparų, širdyje girtųsi: 'Esu saugus, nors ir seku savo širdies norais', – jis užtrauktų nelaimę ir drėgnai dirvai, ir sausai žemei.[i4] 19 VIEŠPATS jam niekuomet neatleis, nes VIEŠPATIES įniršis ir pavydumas ant jo suliepsnos. Visi prakeikimai, užrašyti šioje knygoje, ant jo nužengs, ir VIEŠPATS ištrins jo vardą po dangumi. 20 VIEŠPATS išskirs juos iš visų Izraelio giminių nelaimei pagal visus Sandoros prakeikimus, užrašytus šioje Mokymo knygoje. 21 Stebėsis būsimos kartos – po jūsų gimę vaikai bei svetimtaučiai, atėję iš tolimo krašto, ir matys to krašto nelaimes ir ligas, kuriomis VIEŠPATS jį bus ištikęs. 22 Visa jo žemė išdeginta siera ir druska, neapsėta, niekas neauga, nedygsta joje jokia žolė, sunaikinta kaip Sodoma ir Gomora, Adma ir Zebojimai, kuriuos VIEŠPATS sunaikino pagautas baisaus įniršio. 23 Stebėsis visos tautos: 'Kodėl VIEŠPATS taip padarė šiam kraštui? Už ką šis baisus įniršis?' 24 Jiems bus atsakyta: 'Kadangi jie atmetė VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, Sandorą, kurią jis sudarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, 25 ir nuėjo tarnauti svetimiems dievams, ir juos garbino, – dievus, kurių jie nebuvo iki tol pažinę, dievus, kurių jis nebuvo jiems paskyręs.[i5] 26 Todėl tat krito ant to krašto VIEŠPATIES įniršis, ištikdamas jį visais prakeikimais, užrašytais šioje knygoje. 27 VIEŠPATS išrovė juos iš jų žemės savo baisiu pykčiu ir degančiu įniršiu, nubloškė juos į kitą kraštą, kur jie ir dabar tebėra'. 28 Dar paslėpti dalykai[i6] priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet apreikšti[i7] dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Mokymo žodžių“. |
