Šabo metai

¹ „Kas septinti metai^[i1] švęsi skolų atleidimą. ² Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis, ką jis buvo paskolinęs savo artimui, – nebereikalaus skolos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas. ³ Iš svetimtaučio gali jos reikalauti, bet turi atleisti visa, ką tavo giminaitis yra tau skolingas.

⁴ Elgetų tarp jūsų neturi būti, nes VIEŠPATS tikrai laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti kaip nuosavybę, ⁵ jei tik paklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visą įsakymą, kurį tau skelbiu šiandien. ⁶ Kai VIEŠPATS bus tave palaiminęs, kaip jis pažadėjo, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.

⁷ Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. ⁸ Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja. ⁹ Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas: 'Septintieji metai, skolų atleidimo metai, artinasi', – ir, rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jam neduotum. Prieš tave jis šauksis VIEŠPATIES, ir tu užsitrauksi kaltę. ¹⁰ Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius. ¹¹ Kadangi krašte beturčių niekad netrūks,^[i2] todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte“.

Izraeliečių vergai

¹² „Jei tavo bendruomenės narys, hebrajus ar hebrajė, parsiduoda tau, jis turi tau tarnauti šešerius metus, bet septintais metais turi jį paleisti laisvą. ¹³ Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. ¹⁴ Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas jam iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. ¹⁵ Atsimink, kad tu buvai vergas Egipto žemėje ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą. ¹⁶ Bet jei jis tau sakytų: 'Aš neisiu iš tavo namų', – dėl to, kad myli tave ir tavo šeimyną, nes jam gera pas tave, ¹⁷ tada, paėmęs ylą, perdursi jo ausies lezgį,^[i3] priglaustą prie durų, ir jis bus tavo vergas amžinai. Panašiai pasielgsi ir su savo verge.

¹⁸ Nesijausk nuskriaustas, kai paleidi jį laisvą, nes tarnyba, kurią jis yra tau atlikęs per tuos šešerius metus, yra verta dvigubos samdinio algos. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visame, ką tu darai“.

Pirmagimiai

¹⁹ „Visus pirmagimius iš tavo galvijų bandos ar avių kaimenės pašvęsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui: savo pirmagimiu jaučiu nedirbsi, avių kaimenės pirmagimio nekirpsi. ²⁰ Suvalgysite jį, – tu drauge su savo šeimyna, – VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje kasmet vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks. ²¹ Bet jei jis turėtų trūkumą, kokį nors žymų trūkumą, – būtų raišas ar aklas, – jo VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, neaukosite. ²² Galite jį valgyti savo gyvenvietėse, nešvarūs ir švarūs gali jį valgyti, lygiai kaip valgoma gazelė ir stirna. ²³ Vien jo kraujo negali valgyti, bet išliesi jį kaip vandenį ant žemės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>