| Įst 1 | Pirmoji Mozės kalba 1 [i1]Šie yra žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį anapus Jordano dykumoje, Araboje priešais Sufą, tarp Parano ir Tofelo, Labano, Hazerotų ir Di-Zahabo. 2 Nuo Horebo į Kadeš-Barneą per Seiro kalnus yra vienuolika dienų kelionės. 3 Keturiasdešimtais metais, vienuolikto mėnesio pirmąją dieną, Mozė kalbėjo izraeliečiams, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs jiems kalbėti. 4 Tai buvo tada, kai jis buvo nugalėjęs amoriečių karalių Sihoną, valdžiusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, valdžiusį Aštarote ir Edreije. 5 Anapus Jordano, Moabo krašte, {Mozė} ėmėsi aiškinti šį Mokymą. Jis tarė: 6 „VIEŠPATS, mūsų Dievas, kalbėjo mums prie Horebo, tardamas: 'Jau gana ilgai prabuvote prie šio kalno. 7 Leiskitės vėl į kelionę ir eikite į amoriečių[i2] ir visų jų kaimynų aukštumų kraštą, – Araboje,[i3] kalnuose, Šefeloje,[i4] Negebe[i5] ir pajūryje, – į kanaaniečių[i6] kraštą ir Libaną iki pat Didžiosios upės, Eufrato upės. 8 Štai! Tą kraštą aš jums atidaviau. Įeikite ir užimkite kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – jiems ir jų palikuonims po jų'“. Seniūnų paskyrimas 9 „Tada jums sakiau: 'Vienas aš neįstengiu jūsų panešti.[i7] 10 VIEŠPATS taip jus padaugino, kad esate gausūs kaip žvaigždės dangaus skliaute. 11 Tepadaugina jus VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, tūkstantį kartų ir telaimina jus, kaip jis yra jums pažadėjęs! 12 Bet kaip aš vienui vienas galiu nešti jūsų bėdas, jūsų naštą ir jūsų vaidus? 13 Išrinkite išmintingus, sumanius bei prityrusius vyrus iš kiekvienos savo giminės, ir juos paskirsiu jums seniūnais'. 14 Jūs man atsakėte: 'Ką siūlai padaryti – yra gerai sumanyta'. 15 Paėmiau tad jūsų giminių galvas, išmintingus ir prityrusius vyrus, ir padariau juos jūsų vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir seniūnais jūsų giminėms. 16 Be to, įsakiau jūsų teisėjams: 'Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abu teiskite – vieną ir kitą, nesvarbu, ar jis būtų izraelietis, ar ateivis. 17 Teisdami negalite būti šališki: išklausykite menkuolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo. O jei koks reikalas būtų jums per sunkus, man perduokite, aš jį išspręsiu'. 18 Taip tad anuomet jums nurodžiau apie visa, ką jūs privalote daryti“. Dvylika žvalgų 19 „Tada, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo mums įsakęs, mes leidomės į kelionę nuo Horebo ir keliavome per tą visą plačią ir siaubingą dykumą, kaip patys matėte, keliu į amoriečių aukštumų kraštą. Atėjus į Kadeš-Barneą, 20 aš jums sakiau: 'Atėjote prie amoriečių aukštumų krašto, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums. 21 Štai VIEŠPATS, tavo Dievas, tau atidavė šį kraštą. Eik ir užimk jį, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs. Nebijok ir neprarask drąsos!' 22 Tada atėjote jūs visi prie manęs ir sakėte: 'Pirma pasiųskime vyrus, kad išžvalgytų mums tą kraštą ir parneštų mums žodį apie kelią, kuriuo turėtume eiti, ir apie miestus, kuriuos pasieksime'. 23 Sutikdamas su jūsų pasiūlymu, parinkau iš jūsų dvylika, po vieną iš kiekvienos giminės. 24 Jie leidosi į kelionę ir nukilo į aukštumų kraštą. Pasiekę Eškolo slėnį, jie išžvalgė jį 25 ir, paėmę šį tą iš krašto derliaus, parnešė mums. Jie parnešė mums ir žinią, sakydami: 'Kraštas, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda, yra geras'. 26 Tačiau eiti jūs atsisakėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą. 27 Savo palapinėse[i8] murmėdami sakėte: 'VIEŠPATS mūsų nekenčia, išvedė mus iš Egipto žemės, kad atiduotų mus į amoriečių rankas ir mus sunaikintų. 28 Į kokią vietą mes einame? Mūsų broliai atėmė mums drąsą, sakydami: žmonės yra stipresni ir aukštesni negu mes, o miestai didžiuliai ir su sienomis lig padangių! Be to, ten net Anakimų[i9] palikuonis matėme!' 29 Aš sakiau jums: 'Nenusigąskite ir jų nebijokite. 30 VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip jūs matėte jį darant dėl jūsų Egipte 31 ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų visą kelią, kuriuo keliavote, kol atėjote iki šios vietos. 32 Tačiau, viso to nepaisydami, jūs netikite VIEŠPAČIU, savo Dievu, 33 kuris eina jūsų kelionėje pirma jūsų, – išžvalgyti jums vietos, kur statyti palapines, – naktį ugnyje ir dieną debesyje, rodydamas jums kelią, kuriuo turite eiti'“. Viešpats nubaudžia izraeliečius 34 „Kai VIEŠPATS išgirdo jūsų garsų šauksmą, jis supyko ir prisiekė: 35 'Nė vienas iš šių žmonių, nė vienas iš šios nedoros kartos, nepamatys gerojo krašto, kurį prisiekiau duoti jūsų protėviams, 36 nė vienas, išskyrus Jefūnės sūnų Kalebą.[i10] Jis matys jį, jam ir jo palikuonims duosiu kraštą, į kurį jis įkėlė koją, nes jis liko besąlygiškai ištikimas VIEŠPAČIUI'. 37 Per jus VIEŠPATS supyko net ant manęs, tardamas: 'Nei tu tenai neįeisi. 38 Nuno sūnus Jozuė, tavo padėjėjas, tenai įeis. Padrąsink jį, nes jis turės duoti Izraeliui jo paveldą. 39 Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad bus pagrobti, jūsų vaikai, kurie nūdien dar nežino skirtumo tarp gera ir pikta, tenai įeis. Jiems jį duosiu, jie jį paveldės. 40 O jūs apsigręžkite ir keliaukite į dykumą Nendrių jūros keliu'“. Nesėkmingas bandymas įsiveržti į Kanaaną 41 „Atsakydami man tarėte: 'Mes esame kalti VIEŠPAČIUI! Esame pasiruošę eiti ir taip kovoti, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė'. Taigi jūs visi apsijuosėte ginklais ir manėte, kad bus lengva nukilti į aukštumų kraštą. 42 Bet VIEŠPATS man tarė: 'Įspėk juos! Neikite ir nekovokite, kad nebūtumėte savo priešų sutriuškinti, nes aš nesu su jumis'. 43 Nors aš jums ir kalbėjau, bet jūs manęs neklausėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES įsakymą ir įžūliai pasitikėdami nukilote į aukštumų kraštą. 44 Tada amoriečiai, gyvenę tame aukštumų krašte, išėjo prieš jus ir kaip bitės vijosi jus. Jie nugalėjo jus prie Hormos Seire. 45 Kai sugrįžote ir verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, VIEŠPATS nei klausėsi jūsų balso, nei atkreipė į jus dėmesį. 46 Užtat turėjote prabūti Kadeše tokį ilgą laiką“. |
