Viena šventovė

¹ „Šie yra įstatai ir įsakai, kurių turite ištikimai laikytis krašte, kurį VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra davęs tau paveldėti, kol tik būsite gyvi žemėje.

^2 [i1]Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu garbino savo dievus. ³ Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, nukirskite stabus jų dievų, išdildykite jų vardą iš tokių vietų. ⁴ Taip kaip jie VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbinsite. ⁵ Jūs žvelgsite į vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks iš visų jūsų giminių kaip buveinę savo vardui padėti. Jūs ten eisite, ⁶ nešdami savo deginamąsias atnašas ir aukas, savo dešimtines ir asmeniškas aukas, savo įžadų ir geros valios atnašas ir savo galvijų bandų bei avių kaimenių pirmienas. ⁷ Ten tad VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje valgysite jūs drauge su savo šeimomis, džiaugdamiesi visais atliktais darbais, kuriais VIEŠPATS, jūsų Dievas, bus jus palaiminęs.

⁸ Nesielgsite, kaip mes elgiamės čia šiandien, kiekvienas mūsų darydamas, kas jam atrodo gera, ⁹ nes dar nesate atėję į ramybės vietą – į paveldą, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda. ¹⁰ Kai būsite perėję Jordaną ir apsigyvenę krašte, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, skiria jums, ir kai jis bus suteikęs jums ramybę nuo jūsų aplinkinių priešų, kad galėtumėte saugiai gyventi, ¹¹ tada nešite visa, ką jums įsakau, į tą vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks kaip buveinę savo vardui: savo deginamąsias atnašas ir kitas aukas, savo dešimtines ir savo dovanas, visas savo rinktines įžadų atnašas, kurias pažadate VIEŠPAČIUI. ¹² VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje džiaugsitės jūs drauge su savo sūnumis ir dukterimis, vergais bei vergėmis ir levitais, gyvenančiais jūsų miestuose, nes jie patys neturi, kaip jūs, dalies ar paveldo.

¹³ Žiūrėk, kad neatnašautum savo deginamųjų aukų, kur tik tavo akims patinka. ¹⁴ Vien toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks vienoje iš tavo giminių – ten atnašausi savo deginamąsias aukas ir ten atliksi visa, ką tau įsakau.

¹⁵ Tačiau kur tik nori gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, lygiai kaip gazelės ar stirnos mėsą. ¹⁶ Bet kraujo nevalgysite; jį išliesite ant žemės kaip vandenį. ¹⁷ Nevalgysi savo gyvenvietėse nei dešimtinių savo grūdų, vyno ir aliejaus, nei pirmienų savo galvijų bandos ir avių kaimenės, nei įžadų dovanų, kurias pažadi, geros valios atnašų ir asmeniškų aukų. ¹⁸ Jas turi valgyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, tu drauge su sūnumis ir dukterimis, vergais ir vergėmis bei levitais, gyvenančiais tavo gyvenvietėse, džiaugdamiesi VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje visais savo rankų laimėjimais. ¹⁹ Žiūrėk, kad neužmirštum levito, kol tik gyvensi savo krašte.

²⁰ Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip yra tau pažadėjęs, ir tu sakysi: 'Valgysiu mėsos',^[i2] – kadangi jauti norą valgyti mėsos, gali valgyti mėsą kada tik nori. ²¹ Jei vieta, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks pasidėti savo vardui, bus tau per toli ir tu pjausi, kaip aš tau esu įsakęs, ar galviją iš bandos, ar avį iš kaimenės, kuriuos tau VIEŠPATS yra davęs, kada tik nori gali valgyti mėsą. ²² Iš tikrųjų kaip gazelė ar stirna yra valgoma, lygiai taip ją galite valgyti. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, lygiai kaip gazelės ar stirnos mėsą. ²³ Bet pasirūpink, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; gyvybės su mėsa nevalgysi. ²⁴ Jo nevalgysite, išpilsite jį ant žemės kaip vandenį. ²⁵ Susilaikykite nuo jo, kad tau ir tavo vaikams po tavęs būtų gera, nes darai, kas teisu VIEŠPATIES akyse.

²⁶ Bet tau privalomas šventąsias atnašas ir įžadų dovanas nuneši į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks. ²⁷ Atnašausi savo deginamąsias aukas, mėsą ir kraują, ant VIEŠPATIES, savo Dievo, aukuro; kitų tavo aukų kraujas iš tikrųjų bus išlietas prie VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, bet mėsą gali valgyti.

²⁸ Rūpinkis paklusti visiems šiems žodžiams, kuriuos tau įsakau šiandien, idant gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs amžinai, nes darysi, kas gera ir teisu VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse“.

Pagonių apeigos

²⁹ „Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus iškirtęs prieš tave tautas, kurių tu eini išvaryti, kai tu būsi jas išvaręs ir gyvensi jų krašte, ³⁰ saugokis, kad nebūtumei suviliotas sekti jomis tada, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: 'Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis'. ³¹ Taip VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbink, nes visa, kas pasibjaurėtina, ko VIEŠPATS nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ „Žiūrėk, kad uoliai vykdytumėte visa, ką jums įsakau. Nieko prie to nepridėsi ir nieko nuo to neatimsi“.

Bausmės už stabų garbinimą

² „Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas,^[i1] duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ³ ir sakytų: 'Sekime kitais dievais, – kurių jūs nebuvote pažinę, – ir jiems tarnaukime', – nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų, ⁴ neklausyk to pranašo ar to svajotojo^[i2] žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir siela. ⁵ VIEŠPAČIU, savo Dievu, seksite, tik jo vieno bijosite, tik jo įsakymų laikysitės, tik jo balsui paklusite, tik jam vienam tarnausite ir tik prie jo ištikimai glausitės. ⁶ Bet anas pranašas ar anas svajotojas^[i3] bus nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę VIEŠPATIES, jūsų Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės ir atpirkusio tave iš vergijos namų, – skelbė, norėdamas išvesti tave iš kelio, kuriuo eiti tau įsakė VIEŠPATS, tavo Dievas. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.

⁷ Jei tave gundytų kas nors, net jei tai būtų tavo brolis ar sūnus tavo motinos, net jei tai būtų tavo paties sūnus ar duktė, ar žmona, kurią myli, ar artimiausias bičiulis, sakydamas: 'Eime – garbinkime kitus dievus', – kurių nei tu, nei tavo protėviai nesate pažinę, ⁸ kurį nors iš aplinkinių tautų dievų, ar tai būtų arti, ar toli nuo jūsų, bet kur nuo vieno žemės galo lig kito, ⁹ nesutik su tokiu asmeniu ir jo neklausyk. Jam nei gailesčio, nei užuojautos neparodyk ir jo kaltės nenuslėpk. ¹⁰ Užmuškite jį. Tebūna tavo ranka pirmoji pakelta prieš jį, baudžiant jį mirtimi, o po tavęs visų kitų žmonių rankos. ¹¹ Užmušk jį akmenimis, nes jis stengiasi nuvilioti tave nuo VIEŠPATIES, tavo Dievo, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. ¹² Tada visas Izraelis išgirs ir bijos; daugiau tokia nedorybė nebus daroma tarp jūsų.

¹³ Jei kuriame iš miestų, VIEŠPATIES, tavo Dievo, tau duotų gyventi, išgirsi, ¹⁴ kad išėjo iš tavęs keletas niekšų ir suvedžiojo miesto gyventojus, sakydami: 'Eime ir garbinkime kitus dievus', –kurių jūs nepažinote, ¹⁵ tu nuodugniai išsiteirausi, ištirsi, apklausinėsi. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas buvo jūsų padarytas, ¹⁶ tu išžudysi to miesto gyventojus kalaviju, visiškai sunaikinsi miestą ir visa, kas jame, – net galvijus išžudysi kalaviju. ¹⁷ Sukrauk visą grobį miesto aikštėje ir sudegink ugnyje miestą ir visą jo grobį kaip pilnutinę deginamąją auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Jis liks amžina griuvėsių krūva; niekad neturi būti atstatytas. ¹⁸ Teneprilimpa prie tavo rankos niekas, kas yra skirta sunaikinti, idant VIEŠPATS, nusigręžęs nuo degančio įniršio, tavęs pasigailėtų ir pasigailėjęs tave padaugintų, kaip prisiekė tavo protėviams, ¹⁹ su sąlyga, kad klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos aš tau duodu šiandien, darydamas tai, kas yra teisu VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pagonių gedulo apeigos

¹ „Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai. Neraižykite savęs ir neskuskite sau plaukų viršum kaktos dėl mirusiojo, ² nes esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tave VIEŠPATS išsirinko iš visų kitų tautų žemėje būti jo nuosava tauta“.

Švarūs ir nešvarūs gyvūnai

³ „Nevalgysi, kas pasibjaurėtina. ⁴ Šie yra gyvuliai, kuriuos galite valgyti: jautis, avis, ožka, ⁵ stirna, gazelė, danielius, laukinė ožka, kalnų ožys, antilopė ir kalnų avys. ⁶ Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja. ⁷ Tačiau iš tų, kurie atrajoja ar yra skeltanagiai, nevalgysite – kupranugario, kiškio ir opšraus, nes jie nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi. Jie yra jums nešvarūs. ⁸ Ir kiaulė yra jums nešvarus gyvulys, nes ji nors ir turi skeltus nagus, bet neatrajoja. Nei šių gyvulių mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite.

⁹ Iš visų vandens gyvūnų šiuos galite valgyti: kas turi pelekus ir žvynus, tokius jūs galite valgyti. ¹⁰ Kas pelekų ir žvynų neturi, jūs negalite valgyti. Tie gyvūnai yra jums nešvarūs.

¹¹ Galite valgyti visus švarius paukščius. ¹² Bet yra šie, kurių nevalgysite: erelis, grifas ir juodasis grifas, ¹³ suopis, visų rūšių sakalai, ¹⁴ visų rūšių varnos, ¹⁵ strutis, lėlis, žuvėdra, visų rūšių vanagai, ¹⁶ pelėda ir ūbaujanti pelėda, baltoji pelėda, ¹⁷ pelikanas, einis ir kormoranas, ¹⁸ gandras ir visų rūšių garniai; lukutis ir šikšnosparnis. ^19 [i1]Visi sparnuotieji vabzdžiai yra jums nešvarūs, – jie nebus valgomi. ²⁰ Galite valgyti visus švarius sparnuotus gyvūnus.

²¹ Kas yra nugaišęs, to nevalgysite. Gaišeną valgyti gali duoti ateiviui, gyvenančiam tavo mieste, ar parduoti ją svetimšaliui, nes tu esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

Nevirsi ožiuko jo motinos piene“.^[i2]

Dešimtinės duoklė

²² „Kasmet atskirsi dešimtą dalį viso savo pasėlių derliaus, užderėjusio dirvoje. ²³ Valgysi dešimtinę savo grūdų, vyno bei aliejaus ir savo bandų bei kaimenių pirmagimius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią jis išsirinks kaip savo vardo buveinę, kad išmoktumei visad pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. ²⁴ Bet VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, tave gausiai palaiminus,^[i3] jei nuotolis bus toks didelis, kad tu dešimtinės nepajėgi nugabenti, nes vieta, kurią VIEŠPATS išsirinks įkurdinti savo vardui, per toli nuo tavęs, ²⁵ tada gali dešimtinę pakeisti pinigais. Su pinigais saugiai rankoje nueik į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išsirinkęs. ²⁶ Panaudosi pinigus nupirkti, ko norėsi – jaučių, avių, vyno, stipraus gėrimo ir ko tik trokši. Ten, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgysi tu ir tavo namiškiai drauge džiaugdamiesi. ²⁷ Ir levito, gyvenančio tavo mieste, nepalik tuščiomis, nes jis neturi nei dalies, nei paveldo kaip tu.

²⁸ Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. ²⁹ Levitas, kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi, taip pat ir ateivis, ir našlaitis, ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų tave ir kiekvieną tavo darbą, prie kurio pridedi ranką“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Šabo metai

¹ „Kas septinti metai^[i1] švęsi skolų atleidimą. ² Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis, ką jis buvo paskolinęs savo artimui, – nebereikalaus skolos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas. ³ Iš svetimtaučio gali jos reikalauti, bet turi atleisti visa, ką tavo giminaitis yra tau skolingas.

⁴ Elgetų tarp jūsų neturi būti, nes VIEŠPATS tikrai laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti kaip nuosavybę, ⁵ jei tik paklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visą įsakymą, kurį tau skelbiu šiandien. ⁶ Kai VIEŠPATS bus tave palaiminęs, kaip jis pažadėjo, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.

⁷ Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. ⁸ Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja. ⁹ Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas: 'Septintieji metai, skolų atleidimo metai, artinasi', – ir, rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jam neduotum. Prieš tave jis šauksis VIEŠPATIES, ir tu užsitrauksi kaltę. ¹⁰ Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius. ¹¹ Kadangi krašte beturčių niekad netrūks,^[i2] todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte“.

Izraeliečių vergai

¹² „Jei tavo bendruomenės narys, hebrajus ar hebrajė, parsiduoda tau, jis turi tau tarnauti šešerius metus, bet septintais metais turi jį paleisti laisvą. ¹³ Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. ¹⁴ Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas jam iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. ¹⁵ Atsimink, kad tu buvai vergas Egipto žemėje ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą. ¹⁶ Bet jei jis tau sakytų: 'Aš neisiu iš tavo namų', – dėl to, kad myli tave ir tavo šeimyną, nes jam gera pas tave, ¹⁷ tada, paėmęs ylą, perdursi jo ausies lezgį,^[i3] priglaustą prie durų, ir jis bus tavo vergas amžinai. Panašiai pasielgsi ir su savo verge.

¹⁸ Nesijausk nuskriaustas, kai paleidi jį laisvą, nes tarnyba, kurią jis yra tau atlikęs per tuos šešerius metus, yra verta dvigubos samdinio algos. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visame, ką tu darai“.

Pirmagimiai

¹⁹ „Visus pirmagimius iš tavo galvijų bandos ar avių kaimenės pašvęsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui: savo pirmagimiu jaučiu nedirbsi, avių kaimenės pirmagimio nekirpsi. ²⁰ Suvalgysite jį, – tu drauge su savo šeimyna, – VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje kasmet vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks. ²¹ Bet jei jis turėtų trūkumą, kokį nors žymų trūkumą, – būtų raišas ar aklas, – jo VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, neaukosite. ²² Galite jį valgyti savo gyvenvietėse, nešvarūs ir švarūs gali jį valgyti, lygiai kaip valgoma gazelė ir stirna. ²³ Vien jo kraujo negali valgyti, bet išliesi jį kaip vandenį ant žemės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Perėjimo iškilmės

¹ „Švęsk Abibo mėnesį,^[i1] atnašaudamas Perėjimo auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nes Abibo mėnesį, naktį, VIEŠPATS, tavo Dievas, išvedė tave iš Egipto. ² Atnašausi Perėjimo auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš galvijų bandos ir avių kaimenės toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks kaip buveinę savo vardui. ³ Nieko rauginto su ja nevalgysi. Septynias dienas valgysi su ja neraugintą duoną – vargo duoną, idant atsimintumei per visas gyvenimo dienas savo išėjimą iš Egipto žemės, nes iš Egipto žemės išėjai labai skubiai. ⁴ Per septynias dienas joks raugas tenesirodo pas tave visoje tavo žemėje; tenebūna palikta lig ryto nieko iš mėsos, kurią aukojai pirmosios dienos vakarą.

⁵ Perėjimo aukos negali atnašauti nė viename iš savo miestų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. ⁶ Tik vietoje, kurią jis išrinks kaip buveinę savo vardui, tik ten atnašausi Perėjimo auką vakare, saulei leidžiantis, tuo dienos metu, kai išėjai iš Egipto. ⁷ Virsi ir valgysi toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks; kitą rytą gali leistis kelionėn atgal į savo palapines. ⁸ Šešias dienas valgęs neraugintą duoną, septintą dieną švęsi iškilmingą sueigą VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tą dieną nedirbsi jokio darbo“.

Savaičių iškilmės

⁹ „Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus. ¹⁰ Tada tu švęsi Savaičių iškilmes,^[i2] VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei atnašaudamas geros valios auką pagal derlių, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs. ¹¹ Džiūgausi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai ir vergės, levitai, gyvenantys tavo miestuose, bei ateiviai, našlaičiai ir našlės, esantys su tavimi, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks kaip buveinę savo vardui. ¹² Atsimink, kad tu buvai vergas Egipte, ir ištikimai laikykis šių įstatų“.

Palapinių iškilmės

^13 [i3]„Suvalęs klojimo ir vynuogių spaudyklos derlių, švęsi septynias dienas Palapinių iškilmes. ¹⁴ Džiūgausi šventės dienomis tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai bei vergės, ir levitai, ateiviai, našlaičiai bei našlės, gyvenantys tavo miestuose. ¹⁵ Septynias dienas švęsi šias iškilmes VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus tavo laimėjimus, tu tikrai džiūgausi.

¹⁶ Tris kartus per metus – Neraugintos duonos iškilmėse, Savaičių iškilmėse ir Palapinių iškilmėse – visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Tenepasirodo niekas VIEŠPATIES akivaizdoje tuščiomis rankomis. ¹⁷ Kiekvienas atnašaus kiek išgali pagal VIEŠPATIES, tavo Dievo, palaiminimą, kurį jis bus tau suteikęs“.

Teisėjai

¹⁸ „Paskirsi teisėjus ir pareigūnus visur giminėse, visose savo gyvenvietėse, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Jie teis žmones teisingu teismu. ¹⁹ Teisingumo neiškraipyk, šališkumo nerodyk, kyšio neimk, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą. ²⁰ Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi, idant tarptumei ir paveldėtumei kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda“.

Pagunda perimti pagonių religinius papročius

^21 [i4][i5]„Nestatysi sau jokio šventojo stulpo – medžio šalia aukuro, kurį padirbsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ²² nei statysiesi šventojo akmens, – jų VIEŠPATS, tavo Dievas, nekenčia“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ „Neaukosi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nesveiko jaučio ar nesveikos avies, – su bet kokiu trūkumu, – nes tai yra pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

² Jei pas tave, vienoje iš gyvenviečių, kurias tau duoda VIEŠPATS, būtų rasta vyras ar moteris, kurie daro pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse ir nusižengia jo Sandorai, ³ eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, – ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, – ką aš esu uždraudęs, ⁴ ir jei apie tai tau būtų pranešta ar tu pats sužinotumei, tada turi reikalą rūpestingai ištirti. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas yra įvykęs Izraelyje, ⁵ tada išvesi už savo miesto vartų^[i1]vyrą ar moterį, padariusius tokį nedorą dalyką, ir užmušite tą vyrą ar tą moterį akmenimis. ⁶ Žmogus gali būti nubaustas mirtimi tik dviejų ar trijų liudytojų parodymu; niekas neturi būti nubaustas mirtimi, prieš jį liudijant tik vienam liudytojui. ⁷ Vykdant mirties bausmę, tebūna liudytojų rankos pakeltos pirmosios prieš jį, o po jų turi prisidėti visi žmonės. Taip pašalinsi pikta iš jūsų“.

Teisėjai iš Levio giminės

⁸ „Jei išspręsti bylą yra tau per sunku, ar tai būtų ginčas dėl žmogžudystės, ar įstatyminės teisės, ar dėl asmens užpuolimo, – bet kokia ginčą kelianti byla tavo vartuose, – tada skubėk nueiti į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. ⁹ Atėjęs pasitarsi su kunigais iš Levio giminės ir teisėju, kuris tomis dienomis yra atsakingas. Bylos nuosprendį jie tau paskelbs. ¹⁰ Vykdyk tiksliai nuosprendį, kurį tau jie paskelbs iš vietos, kurią VIEŠPATS išrinks, ištikimai laikydamasis visko, ką jie tau nurodė. ¹¹ Turi elgtis pagal visus tau duotus nurodymus ir tau paskelbtą nuosprendį; nenukrypk nuo jų tau paskelbto nuosprendžio nei į dešinę, nei į kairę. ¹² Jei kas įžūliai savimi pasitikėdamas drįstų nepaklusti kunigui,^[i2] paskirtam ten tarnauti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, ar teisėjui,^[i3] tas žmogus mirs. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. ¹³ Visi žmonės, tai girdėdami, bijos ir savimi pasitikėdami įžūliai daugiau nesielgs“.

Karalius

¹⁴ „Kai būsi atėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, ir būsi jį paveldėjęs bei jame įsikūręs, ir nuspręsi: 'Pasiskirsiu sau karalių, kaip kad daro visur aplinkinės tautos', – ¹⁵ iš tikrųjų gali pasiskirti sau karaliumi tą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. Tik žiūrėk, kad sau karaliumi pasidarytum vieną iš savo giminaičių; kokio nors svetimtaučio – žmogaus, kuris nėra tavo giminaitis, karaliumi negali pasidaryti. ¹⁶ Tačiau jis nelaikys didelio skaičiaus arklių^[i4] ir nesiųs savo žmonių į Egiptą, kad daugiau arklių įsigytų, nes VIEŠPATS yra jums pasakęs: 'Tuo keliu niekad atgal negrįžkite'. ¹⁷ Jis neims nei ves daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų; nei kaups sau sidabro ir aukso daugiau negu reikia. ¹⁸ Kai bus pasodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. ¹⁹ Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. ²⁰ Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Kunigai

¹ „Visa kunigiškoji Levio giminė neturės dalies ar paveldo Izraelyje. Jie gyvens tik iš VIEŠPATIES atnašų ugnimi kaip jų dalies, ² bet jie neturės jokios dalies tarp savo broliškų giminių. VIEŠPATS yra jų paveldas, kaip jis jiems pažadėjo.

³ Tokia tat yra kunigų teisė iš žmonių, atnašaujančių jautį ar avį: kunigui jie duos petį, abu žandikaulius ir pilvą. ⁴ Pirmienas savo grūdų, vyno bei aliejaus ir pirmąsias savo avių vilnas duosi jam, ⁵ nes VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinko Levį – jį ir jo sūnus – būti ir tarnauti VIEŠPATIES vardu visam laikui.

⁶ Jei levitas norėtų eiti iš bet kurios tavo gyvenviečių, kur tik jis gyventų Izraelyje, į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks, jis gali tai padaryti, kada jam patinka. ⁷ Ten jis gali tarnauti VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu, kaip ir visi jo broliai levitai, ten esantys ir tarnaujantys VIEŠPATIES akivaizdoje. ⁸ Jie gaus tokią pat dalį valgyti kaip kiti, nepaisant jų asmeniškų dovanų ar palikimo“.

Pranašai

⁹ „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. ^10 [i1]Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ¹¹ ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. ¹² Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio. ¹³ Tu tad turi būti nuoširdžiai ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui. ¹⁴ Nors tos tautos, kurių tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančiųjų būrimu, VIEŠPATS, tavo Dievas, tau to daryti neleis.

¹⁵ VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą, kaip mane,^[i2] iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti. ¹⁶ Kaip VIEŠPATIES, savo Dievo, prašei sueigos dieną prie Horebo, sakydamas: 'Neleisk man ilgiau klausytis VIEŠPATIES, mano Dievo, balso ar vėl kada nors regėti šią baisią ugnį, kad nenumirčiau'. ¹⁷ Tada VIEŠPATS man atsakė: 'Taip kalbėdami, jie gerai daro. ¹⁸ Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs. ¹⁹ Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti. ²⁰ O pranašas, drįstantis tarti mano vardu pranašavimą, kurio aš jam neįsakiau tarti, ar pranašas, kalbantis kitų dievų vardu, – tas pranašas turi mirti'. ²¹ Jeigu savęs klaustumei: 'Kaip galime žinoti, kad tas pranašavimas nėra buvęs VIEŠPATIES ištartas?' ²² Jeigu pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo VIEŠPATS nėra ištaręs. Pranašas yra kalbėjęs įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Prieglobsčio miestai

¹ „Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus sunaikinęs tautas, kurių kraštą VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir tu būsi jį paveldėjęs bei įsikūręs jų miestuose ir jų namuose, ² tu atskirsi tris miestus^[i1] krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti. ³ Apskaičiuosi nuotolius ir padalysi į tris sritis kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, idant kiekvienas žmogžudys galėtų į vieną iš jų nubėgti.

⁴ Šitoks yra atvejis žmogžudžio, kuris gali ten nubėgti ir savo gyvybę išgelbėti: kai kas nors netyčiomis yra užmušęs savo artimą, su kuriuo niekad nėra buvęs priešas. ⁵ Tarkime, nueina kas nors su artimu į mišką malkų pasikirsti ir jam, pakėlus kirvį medžiui kirsti, kirvis nuslysta nuo koto, mirtinai užgaudamas jo artimą. Toks žmogus gali bėgti į vieną iš tų miestų ir išgelbėti savo gyvybę.

⁶ Kitaip, jei nuotolis būtų per didelis, keršytojas už kraują,^[i2] vydamasis pykčio įkarštyje, galėtų pasivyti užmušėją ir jį užmušti, nors mirties bausmės jis nebuvo užsitraukęs, nes niekad nebuvo buvęs savo artimo priešas. ⁷ Todėl aš tau ir įsakau atskirti tris miestus.

⁸ Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip jis yra prisiekęs tavo protėviams, – kai atiduos tau visą kraštą, kurį jis pažadėjo tavo protėviams duoti jums, ⁹ jei tu ištikimai laikysies šio viso įsakymo, kurį tau šiandien duodu, mylėdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visad eidamas jo keliais, – tada pridėsi dar kitus tris miestus prie šių trijų. ¹⁰ Taip nebus išlietas nekalto žmogaus kraujas, užtraukdamas tau kraujo kaltę krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą.

¹¹ Tačiau jei kas nors, būdamas nesantaikoje su artimu, patykojęs užpultų jį ir, atėmęs jo gyvybę, nubėgtų į vieną šių miestų, ¹² tada žmogžudžio miesto seniūnai jį iš ten parsigabens ir perduos jį keršytojui už kraują nubausti mirties bausme. ¹³ Nerodysi jam jokio gailesčio, bet pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš Izraelio, idant tu klestėtumei“.

Ežiaženklių perkėlimas

¹⁴ „Nepajudinsi savo artimo ežiaženklio, pastatyto pirmųjų kartų ant tavo paveldo, kuris bus skirtas krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“.

Liudytojai

¹⁵ „Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogui už bet kokį nusikaltimą ar už bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, apkaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų patvirtinimu. ¹⁶ Jei nedoras liudytojas išeina prieš žmogų ir apkaltina jį neištikimybe įstatymui, ¹⁷ tada abi šalys turės pasirodyti prieš VIEŠPATĮ, akivaizdoje kunigų ir teisėjų, turinčių tomis dienomis atsakomybę. ¹⁸ Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas liudytojas, melagingai liudijęs prieš savo artimą, ¹⁹ tada turite su juo lygiai taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo. ²⁰ Kiti, apie tai išgirdę, bijos, ir toks nusikaltimas niekad daugiau nebus daromas tarp jūsų. ²¹ Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Drąsa mūšyje

^1 [i1]„Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus – didesnę kariuomenę negu tavo, jų nebijok, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi. ² Prieš prasidedant mūšiui, kunigas išeis į priekį ir pasakys kareiviams kalbą. ³ Jiems sakys: 'Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. Nebūkite nusiminę! Jų nebijokite, nuo jų nedrebėkite ir nepasiduokite klaikui, ⁴ nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir duoti jums pergalės'. ⁵ Tada pareigūnai kreipsis į kareivius, sakydami: 'Ar yra kas nors, kuris pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių. ⁶ Ar yra kas nors, kuris įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nesidžiaugtų jo vaisiais. ⁷ Ar yra kas nors, kuris yra susižadėjęs su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų'. ^8 [i2]Pareigūnai, toliau kalbėdami kareiviams, sakys: 'Ar yra kas nors išsigandęs ir nusiminęs? Teeina jis namo, kad per jį brolių drąsa neišblėstų'. ⁹ Kai pareigūnai baigs kalbėti kareiviams, kariuomenės didžiūnai ims vadovauti gretoms“.

Priešų miestai

^10 [i3]„Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. ¹¹ Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti. ¹² O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet su tavimi kariauja, tada tu jį apgulsi. ¹³ VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyriškius kalaviju. ¹⁴ Tačiau kaip grobį gali pasiimti sau moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas yra mieste, – visą karo laimikį, – ir gali maitintis iš savo priešų paimto karo laimikio, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau davęs. ^15 [i4]Taip elgsiesi su visais miestais, kurie yra labai toli nuo tavęs, – su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms. ¹⁶ Tačiau šių tautų miestuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. ¹⁷ Sunaikinsi juos – hetitus ir amoriečius, kanaaniečius ir perizitus, hivitus ir jebusitus, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, ¹⁸ kad jie neišmokytų tavęs visų tų pasibjaurėtinų dalykų, kuriuos jie daro savo dievams, ir nenusidėtumėte VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

^19 [i5]Kai būsi apgulęs miestą ilgą laiką, kariausi su juo, norėdamas jį paimti, nesunaikink jo medžių, pakeldamas prieš juos kirvį. Jų vaisius gali valgyti, bet neturi jų kirsti. Argi laukų medžiai yra žmonės, kad ir jie turėtų būti įtraukti į tavo apgulą? ²⁰ Tik medžius, kuriuos tu žinai nesant vaismedžius, gali naikinti ir kirsti su tavimi kariaujančio miesto apgulos pylimų statybai, kol miestas kris“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]„Jei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti, būtų rastas užmuštas žmogus, gulintis atvirame lauke, ir nebūtų žinoma, kas jį užmušė, ² tavo seniūnai ir teisėjai nuėję išmatuos atstumą tarp miestų, esančių arti lavono. ³ Tada arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai paims iš bandos telyčią, kuri dar nėra buvusi darbui pajungta ir jungo niekad netraukė. ⁴ To miesto seniūnai nuves telyčią į slėnį su nuolat tekančiu upeliu, prie vietos, kuri nėra suarta ar apsėta, ir ten, slėnyje, nusuks telyčiai sprandą.^{[i2] 5} Ateis kunigai, Levio sūnūs, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išrinko jam tarnauti ir laiminti VIEŠPATIES vardu. Jų žodžiu bus išspręsti visi ginčai ir visi užpuoliai. ⁶ Tada visi arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai, nusiplovę rankas^[i3] virš telyčios, kuriai sprandas slėnyje buvo nusuktas, ⁷ sakys: 'Mūsų rankos šio kraujo^[i4] neišliejo nei mūsų akys tai matė. ⁸ Atleisk, VIEŠPATIE, savo tautai Izraeliui, kurį tu atpirkai. Tenepasilieka nekalto kraujo kaltė Izraelyje, tavo tautoje!' Ir kraujo kaltė bus jiems atleista. ⁹ Taip tu pašalinsi iš jūsų nekalto kraujo kaltę, nes darysi, kas yra teisu VIEŠPATIES akyse“.

Vedybos su nelaisvėn paimta moterimi

¹⁰ „Kai eisi kariauti su savo priešais ir VIEŠPATS, tavo Dievas, atiduos juos tau į rankas, – paimsi juos į nelaisvę, ¹¹ tarkime, pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios tu geistum ir norėtum ją imti sau žmona. ^12 [i5]Parsivesi tad ją į namus, ji apsikarpys plaukus, apsipjaustys nagus ¹³ ir nusivilks belaisvės apdarą. Ji praleis visą mėnesį tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną. Tada gali sueiti su ja ir būti jos vyru, o ji bus tavo žmona. ¹⁴ Tačiau jeigu vėliau nebūsi ja patenkintas, turėsi duoti jai laisvę. Už pinigus jos parduoti negalėsi. Neturi elgtis su ja kaip su verge, nes tu ją išnaudojai“.

Pirmagimių teisės

¹⁵ „Jei vyras turėtų dvi žmonas, vieną mylimą, o kitą nemėgstamą, ir jos abi – mylimoji ir nemėgstamoji – pagimdytų jam sūnus, bet pirmagimis būtų nemėgstamosios sūnus, ¹⁶ tada tą dieną, kai jis dalys savo nuosavybę sūnums, jis negalės laikyti savo pirmagimiu mylimosios žmonos sūnaus vietoj nemėgstamosios žmonos sūnaus, kuris yra pirmagimis. ¹⁷ Jis turi pripažinti pirmagimiu sūnų tos, kurios jis nemėgsta, duodamas jam dvigubą dalį visko, ką jis turi, nes šis yra pirmasis jo vyriškumo vaisius ir pirmagimio teisė jam priklauso“.

Nepataisomas sūnus

¹⁸ „Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, ¹⁹ tada jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietos vartų.^{[i6] 20} Jie pareikš miesto seniūnams: 'Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis'. ²¹ Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos“.

Nusikaltėlio kūnas

²² „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio,^{[i7] 23} jo kūnas neturi ant medžio likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio.^[i8] Tu neturi teršti žemės, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Įvairūs nuosprendžiai

¹ „Pamatęs klaidžiojantį savo artimo jautį ar avį, nepraeik pro šalį, – tu turi juos nuvesti atgal pas savo artimą. ² Jei tas artimas negyvena arti tavęs ar tu nežinai, kas yra gyvulio savininkas, parsivesi jį pas save į namus. Jis bus pas tave, kol jo savininkas atsišauks, tada jį sugrąžinsi jam. ³ Tą patį darysi su artimo asilu; taip pat elgsiesi su artimo drabužiu; tą patį darysi su kiekvienu kitu daiktu, kurį tavo artimas pamestų, o tu rastum. Tu negali praeiti pro šalį nepagelbėdamas.

⁴ Matydamas parkritusį ant kelio savo artimo asilą ar jautį, nepraeisi pro šalį, bet turi jam padėti parkritusį ant kojų pakelti.

⁵ Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras nesirengs moteriškais drabužiais, nes kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

⁶ Jei, einant keliu, pasitaikytų užtikti paukščio lizdą bet kur medyje ar ant žemės su jaunikliais ar kiaušiniais, su tupinčia ant jauniklių ar kiaušinių motina, motinos drauge su jaunikliais nepaimsi. ⁷ Leisk motinai nuskristi, pasiimdamas sau tik jauniklius, idant tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei.

⁸ Statydamas naujus namus, padirbsi savo stogui turėklus, idant neužsitrauktumei kraujo kaltės ant savo namų, jei kas nuo jo žemėn nupultų.

⁹ Nesėsi savo vynuogyno dviem skirtingomis sėklomis. Jei taip darytum, visas jo derlius – sėkla, kurią pasėjai, ir vynuogių derlius negali būti naudojamas.^[i1]

¹⁰ Nearsi su poron sukinkytais jaučiu ir asilu.

¹¹ Nesirengsi drabužiais, pasiūtais iš drauge suaustų vilnų ir linų.

¹² Pasidarysi kutus^[i2] ant keturių kampų apsiausto, kuriuo apsisupi“.

Geras jaunos žmonos vardas

¹³ „Tarkime, vyras veda žmoną ir, suėjęs su ja, ima jos neapkęsti, ¹⁴ prasimano jai kaltinimų ir, šmeiždamas ją, sako: 'Aš vedžiau šią moterį, bet, suėjęs su ja, neradau įrodymo, kad ji būtų mergelė'. ¹⁵ Tuomet merginos tėvas ir motina pateiks merginos mergystės ženklus^[i3] seniūnams miesto vartuose. ¹⁶ Merginos tėvas sakys seniūnams: 'Aš daviau savo dukterį žmona šiam vyrui, bet jis neapkenčia jos. ¹⁷ Prasimanė jai net kaltinimų, sakydamas: 'Aš neradau įrodymo, kad tavo duktė būtų mergelė'. Betgi štai yra mano dukters mergystės ženklai'. Tada jiedu išskleis drabužį miesto seniūnų akivaizdoje. ¹⁸ To miesto seniūnai tą vyrą paims ir jį nuplaks.^{[i4] 19} Be to, jie nubaus jį šimto sidabrinių šekelių bauda ir atiduos juos merginos tėvui, nes tas vyras apšmeižė mergelę Izraelyje. O ji pasiliks jo žmona; jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.

²⁰ Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, – jei įsitikinta, kad mergina nebuvo mergelė, ²¹ – tada mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų“.

Svetimavimas ir sanguliavimas

²² „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.

²³ Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi,^[i5] ir sueina su ja, ²⁴ išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.

²⁵ Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tada tik su ja sugulęs vyras turi mirti, ²⁶ o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes šis atvejis yra tartum atvejis žmogaus, kuris užpuola ir nužudo artimą. ²⁷ Kadangi jis užklupo ją laukuose, nors susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų.

²⁸ Jei vyras užklumpa merginą, kuri nėra susižadėjusi, užpuola bei sugula su ja ir jiedu yra pagauti, ²⁹ su ja sugulęs vyras duos merginos tėvui penkiasdešimt sidabrinių šekelių, o ji taps jo žmona. Kadangi ją išprievartavo, jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ „Joks vyras neves savo tėvo žmonos, ^[i1]neišniekins savo tėvo lovos“.

Dalyvavimas bendrijos pamaldose

² „Nė vienas, kurio sėklidės yra sutraiškytos ar varpa nupjauta, nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.

³ Gimusieji iš neteisėto lytinio santykiavimo nebus priimti į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtosios kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.

⁴ Joks amonietis ar moabietis nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtosios kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą ⁵ dėl to, kad nepasitiko jūsų su duona ir vandeniu jūsų kelionėje iš Egipto, ir dėl to, kad jie samdė prieš tave Beoro sūnų Balaamą iš Petoro Mesopotamijoje, kad tave prakeiktų. – ⁶ Bet VIEŠPATS, tavo Dievas, atsisakė Balaamo klausyti. VIEŠPATS, tavo Dievas, pavertė tą prakeikimą tau palaiminimu, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave mylėjo. – ⁷ Nesirūpinsi jų gerove ar labu, kol tik būsi gyvas – niekad.

⁸ Nesibjaurėsi edomiečiais, nes jie yra tavo giminės. Nesibjaurėsi egiptiečiais, nes buvai ateivis jų žemėje. ⁹ Jiems gimę trečiosios kartos vaikai gali būti priimti į VIEŠPATIES sueigą“.

Švara stovykloje

¹⁰ „Kai žygyje prieš savo priešus įsirengi stovyklą, susilaikyk nuo visko, kas nepadoru. ¹¹ Jei kas nors iš jūsų taps nešvarus nakčia dėl sėklos išsiliejimo, jis turi išeiti iš stovyklos. ¹² Artėjant vakarui, jis apsiplaus vandeniu ir, saulei leidžiantis, gali pareiti į stovyklą.

¹³ Už stovyklos turėsi nurodytą vietą, kur galėsi laukan eiti. ¹⁴ Prie savo aprangos turėsi ir kastuvėlį. Nusilengvinęs už stovyklos, iškasi juo duobę ir apdengsi savo išmatas. ¹⁵ Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, žygiuoja drauge tavo stovykloje tavęs išgelbėti ir tau atiduoti tavo priešų, todėl tavo stovykla turi būti šventa. Tenemato jis nieko nepadoraus tarp jūsų ir tenenusigręžia nuo tavęs“.

Įvairūs įsakai

¹⁶ „Vergo, išsigelbėjusio pas tave nuo savininko, neatiduosi jo savininkui. ¹⁷ Jis gyvens su tavimi bet kurioje vietoje, kurią jis išsirinks tarp jūsų kuriame nors mieste,^[i2] kur tik jam patiks. Tu neturi jo skriausti.

^18 [i3]Jokia Izraelio duktė nebus šventovės kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventovės kekšininkas. ¹⁹ Neneši kekšės užmokesčio ar kekšininko atlygio^[i4] į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus kaip atnašos už įžadą, nes jiedu abu yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

²⁰ Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. ²¹ Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini.

²² Kai padarai įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę. ²³ Bet, susilaikydamas nuo įžadų, kaltės neužsitrauksi. ²⁴ Kas kartą išėjo iš tavo lūpų, tą turi ištikimai padaryti, lygiai kaip laisvai esi savo burna pažadėjęs VIEŠPAČIUI, savo Dievui. ²⁵ Kai įeini į savo kaimyno vynuogyną, gali valgyti vynuogių iki soties, bet į savo indą nieko nesidėsi. ²⁶ Kai įeini į savo kaimyno nepjautų javų lauką, gali ranka skintis varpų, bet pjautuvu savo kaimyno javų nesipjausi“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Skyrybos

¹ „Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą,^[i1] parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų. ² O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona. ³ Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo jai skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų; arba antrasis ją vedęs vyras miršta. ⁴ Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama. Nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.

⁵ Kai vyras yra neseniai vedęs, jis nei į kariuomenę eis, nei jam bus pavesta bet kokios pareigos. Atleistas vieneriems metams jis liks namie nešti džiaugsmo žmonai, kurią yra vedęs“.

Įvairūs įstatai

^6 [i2]„Niekas neturi imti užstatu rankinių girnų ar viršutinės girnapusės, nes tai būtų gyvybės ėmimas užstatu.

⁷ Jei rastųsi žmogus, kuris pagrobė kitą izraelietį, padarydamas jį vergu ar parduodamas, tas pagrobėjas turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.

⁸ Raupsų ligos atvejais labai rūpestingai daryk visa, ką jums nurodys kunigai iš Levio giminės. Darykite lygiai taip, kaip aš jiems įsakiau. ⁹ Atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto.

^10 [i3]Kai duodi savo artimui bet kokią paskolą, užstato paimti į jo namus neisi. ¹¹ Lauke palauksi, kol žmogus, kuriam tu duodi paskolą, išneš tau užstatą. ¹² O jei tas žmogus yra nuskurdęs, nemiegosi su jo apdaru, kuris duotas tau kaip užstatas. ¹³ Tu turi sugrąžinti jam užstatą saulei leidžiantis, kad tavo artimas, galėdamas miegoti su apdaru, tave laimintų. Tai bus tavo geras darbas VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.

¹⁴ Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelietis, ar ateivis, gyvenantis tavo krašte vienoje iš tavo gyvenviečių. ¹⁵ Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis yra nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Kitaip jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę.

¹⁶ Tėvai nebus baudžiami mirtimi už jų vaikus, nei vaikai bus baudžiami už jų tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą gali žmogus būti nubaustas mirtimi.

¹⁷ Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu. ¹⁸ Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti.

¹⁹ Kai, pjaudamas savo lauke, javus užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei – idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius. ²⁰ Kai nupurtai savo alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.

²¹ Kai nurenki vynuoges savo vynuogyne, nerinksi kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei. ²² Atsimink, kad tu buvai ateivis Egipto žemėje; todėl aš įsakau tau tai daryti“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ „Tarkime, du vyrai turi ginčą ir eina į teismą. Teisėjai padaro nuosprendį, pareikšdami vieną esant teisų, o kitą kaltą. ² Jei kaltasis yra užsitarnavęs būti nuplaktas, teisėjas palieps jį paguldyti ir nuplakti jo akivaizdoje kaltę atitinkančiu kirčių skaičiumi. ³ Keturiasdešimt kirčių^[i1] galima jam duoti, bet ne daugiau; kitaip, davus daugiau kirčių negu tiek, tavo artimas bus pažemintas tavo akyse.

^4 [i2]Jaučiui, kuliančiam javus, antsnukio neuždėsi“.

Svainio vedybos

⁵ „Kai broliai gyvena drauge^[i3] ir vienas jų miršta, nepalikdamas sūnaus, mirusiojo žmona neištekės šalia šeimos už svetimo vyro. Jos vyro brolis sueis su ja, – jis paims ją sau žmona ir atliks jai svainio pareigą. ⁶ O pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės mirusiojo brolio vardą, kad jo vardas nebūtų ištrintas iš Izraelio. ⁷ Tačiau jei tas vyras nenorės vesti savo brolio našlės, tada jo brolio našlė ateis pas seniūnus vartuose ir tars: 'Mano vyro brolis atsisako įamžinti savo brolio vardą Izraelyje. Jis neatlieka man svainio pareigos'. ⁸ Tada to miesto seniūnai jį pasišauks ir įspės. Jei jis užsispiria, sakydamas: 'Aš nenoriu jos vesti', ^9 [i4]tada jo brolio žmona prieis prie jo seniūnų akivaizdoje, numaus jam nuo kojos sandalą ir, spjovusi jam į veidą, tars: 'Šitaip elgiamasi su vyru, kuris nestato savo broliui namų'. ¹⁰ Visur Izraelyje jo šeima bus žinoma kaip 'namai to, kuriam buvo numautas sandalas'“.

Įvairūs įsakai

¹¹ „Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyrą nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos, ¹² nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.

¹³ Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių. ¹⁴ Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių. ¹⁵ Turėsi tik pilną ir teisų svarstį; turėsi tik pilną ir teisų saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. ¹⁶ Nes tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi VIEŠPATS, tavo Dievas.

^17 [i5]Atsimink, ką tau darė Amalekas, kai keliavai iš Egipto, ¹⁸ kaip jis užpuldinėjo tave pakeliui, kai buvai išalkęs, ir, nebijodamas Dievo, žudė visus atsilikusius. ¹⁹ Todėl kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus davęs tau poilsį nuo visų tavo priešų visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą, ištrinsi Amaleko atminimą po dangumi. Neužmiršk!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Padėka už pjūtį

¹ „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą ir, užėmęs jį, įsikursi jame, ² paimsi pirmienas iš įvairių žemės vaisių, kuriuos nuimsi pjūties metu iš krašto, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda, ir, sudėjęs juos į pintinę, eisi į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks savo vardui kaip buveinę, ³ nueisi pas kunigą, turintį valdžią tomis dienomis, ir jam tarsi: 'Šiandien aš sakau VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad įėjau į kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė mūsų protėviams duoti mums'. ⁴ Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, ⁵ tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: 'Mano protėvis buvo klajoklis aramietis,^[i1] kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. ⁶ Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. ⁷ Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. ⁸ VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. ⁹ Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. ¹⁰ Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs'. Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą. ¹¹ Tada tu džiaugsies drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams“.

Malda atnašaujant dešimtinę

¹² „Kai trečiaisiais metais, kurie yra dešimtinės metai, būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir būsi atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei,^[i2] kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse, ¹³ tada tarsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: 'Paėmiau iš namų, kas šventa, ir atidaviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visą įsakymą, kurį esi man davęs. Nė vieno tavo įsakymų nei peržengiau, nei užmiršau: ^14 [i3]nevalgiau nieko iš dešimtinės liūdėdamas; nepaėmiau jos iš namų, būdamas nešvarus; nepaaukojau nieko iš jos mirusiesiems. Klausiau VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visa, kaip tu man įsakei. ¹⁵ Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei žemę, kurią esi mums davęs, kaip prisiekei mūsų protėviams, – kraštą, tekantį pienu ir medumi'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>