¹ Ketvirtų karaliaus Darijaus metų devinto mėnesio ­ kislevo ­ ketvirtą dieną VIEŠPATIES žodis pasiekė Zachariją. ² Mat Betelio žmonės buvo pasiuntę Sarecerą ir Regem Melechą drauge su įgaliotiniais prašyti VIEŠPATIES malonės ³ ir paklausti Galybių VIEŠPATIES Namų kunigus ir pranašus: „Ar ir toliau man verkti ir pasninkauti, kaip dariau šitiek metų?“

⁴ „Tuomet mane pasiekė Galybių VIEŠPATIES žodis: ⁵ ‘Sakyk visiems krašto žmonėms ir kunigams:

Pasninkaudami ir raudodami penktą mėnesį

ir septintą mėnesį^[i1]

per tuos septyniadešimt metų,

argi iš tikro dėl manęs pasninkaudavote?

⁶ Juk, valgydami ir gerdami,

argi nevalgote ir negeriate

tik dėl savęs pačių?’“

⁷ Argi tai ne tie patys žodžiai, kuriuos VIEŠPATS skelbė per ankstyvuosius pranašus, kai Jeruzalė ir aplinkiniai miestai buvo pilni žmonių ir klestėjo, kai Negebas ir Šefela buvo pilni gyventojų?

⁸ VIEŠPATIES žodis pasiekė Zachariją: ⁹ „Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

‘Teiskite teisingai,

būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems.

¹⁰ Neskriauskite našlės ir našlaičio,

ateivio ir vargšo.

Nespęskite savo širdyse pinklių

vieni kitiems.’“

¹¹ Bet jie atsisakė klausyti, atkakliai atsuko nugarą ir, nenorėdami girdėti, užsikimšo ausis. ¹² Savo širdis jie taip užkietino kaip kietą deimantą, kad negirdėtų Įstatymo ir žodžių, kuriuos Galybių VIEŠPATS buvo savo dvasia siuntęs per ankstyvuosius pranašus. Todėl ir atėjo tas aitrus pyktis iš Galybių VIEŠPATIES. ¹³ „Kaip jie atsisakė klausyti, kai aš šaukiau, taip aš atsisakiau juos išklausyti, kai jie manęs šaukėsi, ­ sako Galybių VIEŠPATS. ­ ¹⁴ Išblaškiau juos audra anose tautose, kurių jie nebuvo pažinę. O kraštas, kurį jie paliko, buvo taip nusiaubtas, kad niekas nei ten, nei iš ten nebekėlė kojos. Jie padarė, kad žavus kraštas virto tyrais.