¹ Argi nežinote, broliai, ­ aš kalbu išmanantiems įstatymą, ­ jog įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? ² Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, siejusio ją su vyru. ³ Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja. ⁴ Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam ­ prikeltajam iš numirusių ­ ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. ⁵ Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. ⁶ O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo.

⁷ Ką gi sakysime? Gal kad įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! ⁸ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

⁹ Aš kadaise gyvenau be įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, ¹⁰ o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. ¹¹ Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

¹² Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. ¹³ Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga.

¹⁴ Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. ¹⁵ Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. ¹⁶ O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog įstatymas geras. ¹⁷ Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. ¹⁸ Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti ­ ne. ¹⁹ Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. ²⁰ O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

²¹ Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. ²² Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. ²³ Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. ²⁴ Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! ²⁵ Bet dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu ­ nuodėmės įstatymui.