¹א ^[i1]O kokia vieniša dabar sostinė,

kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!

Kadaise didinga tarp tautų,

dabar ji lyg našlė!

Kadaise šalių valdovė,

dabar ji tapo verge!

²ב Karčiai ji verkia nakčia,

ašaros vilgo jos skruostus.

Tarp visų jos meilužių nėra

kas ją paguostų.

Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja

ir tapo jos priešais.

³ג Judo tauta išėjo į tremtį

vargti ir sunkiai vergauti.

Gyvendama išblaškyta tautose,

ji poilsiui vietos neranda.

Visi jos persekiotojai ją nusivijo

kenčiančią.

⁴ Keliai į Sioną liūdi,

nes nėra kam eiti į šventes.

Visi jos vartai išgriauti,

jos kunigai dejuoja.

Visos jos mergaitės sielvartauja,

karti jos dalia.

⁵ Jos engėjai dabar šeimininkauja,

jos priešai puikiai gyvena,

nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu

už jos nusikaltimų daugybę.

Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę

engėjų varomi.

⁶ Išėjo iš Siono dukters

visa jos didybė.

Jos didžiūnai tarsi elniai,

nerandantys sau ganyklos,

vos galėjo paeiti

persekiotojų priekyje.

⁷ Jeruzalė atsimena visus brangumynus,

priklausiusius jai senovėje,

jos skausmo ir klajonių dienomis.

Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,

nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,

engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.

⁸ Jeruzalė sunkiai nusidėjo,

todėl virto pajuoka.

Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,

nes pamatė jos gėdą.

Net ji pati vaitoja,

negali į save pažiūrėti.

⁹ Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,

apie savo ateitį ji nepagalvojo.

Jos kritimas buvo baisus,

ir nebuvo, kas ją paguostų.

„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,

nes priešas puikuojasi!“

¹⁰ Engėjas ištiesė ranką į visa,

kas jai brangu.

Ji net matė į jos Šventyklą

įeinant pagonis,

kuriems tu uždraudei

įeiti į savo bendriją.

¹¹ Visi jos žmonės dejuoja,

ieškodami duonos.

Jie maino savo brangumynus į valgį

gyvybei palaikyti.

„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,

kaip aš suniekinta!

¹² Jums taip niekada tenebūna!

Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite,

ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,

kuris ištiko mane,

kai VIEŠPATS man kirto

savo degančio pykčio dieną?

¹³ Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį

giliai į mano kaulus.

Mano kojoms paspendė pinkles,

parvertė mane.

Paliko mane apstulbusią,

kenčiančią visą laiką.

¹⁴ Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti,

jo rankos supinti.

Uždėtas man ant kaklo

jis sekina mano jėgas.

Viešpats atidavė mane į rankas,

kurioms nepajėgiu priešintis.

¹⁵ Visus galiūnus, kuriuos turėjau,

VIEŠPATS atmetė.

Jis pašaukė prieš mane kariuomenę

mano jaunų vyrų sunaikinti.

Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį,

vynuogę vynuogių spaudykloje.

¹⁶ Dėl šių dalykų aš verkiu,

mano akys plūsta ašaromis.

Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti

ir atgaivinti mano dvasią.

Mano vaikai bejėgiai,

nes priešas nugalėjo.“

¹⁷ Sionas grąžo rankas,

bet jį paguosti nėra kam.

VIEŠPATS pašaukė Jokūbo

kaimynus tapti jam priešais.

Tarp jų Jeruzalė virto

nešvariu skuduru.

¹⁸ „VIEŠPATS teisus,

nes aš maištavau prieš jo žodį.

Betgi klausykitės, visos tautos!

Pasižiūrėkite į mano skausmą!

Mano jaunuolės ir jaunuoliai

išėjo į nelaisvę.

¹⁹ Šaukiausi savo meilužių,

bet jie mane apvylė.

Mano kunigai ir seniūnai

žuvo mieste,

ieškodami valgyti,

norėdami išlikti gyvi.

²⁰ Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu!

Aš visa sukrėsta,

širdis blaškosi krūtinėje,

nes labai maištavau.

Lauke mirtį neša kalavijas,

viduje ­ maras.

²¹ח Kai jie girdėjo mane dejuojančią,

nebuvo kam manęs paguosti.

Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę

ir džiaugiasi, nes tu tai padarei.

Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei;

tebūna jiems kaip man.

²²ת Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas!

Pasielk su jais,

kaip pasielgei su manimi

dėl visų mano nusikaltimų,

nes aš dejuodama gyvenu,

serga mano širdis.“