¹ Atpildo Dieve, VIEŠPATIE,

atpildo Dieve, pasirodyk!

² Pakilk, žemės Teisėjau,

duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!

³ VIEŠPATIE, kiek dar ilgai tie nedorėliai,

kiek dar ilgai tie nedorėliai džiūgaus?

⁴ Įžūliai kalba ir giriasi,

puikuojasi visi piktadariai.

⁵ VIEŠPATIE, jie trypia tavo tautą.

Jie engia tavo paveldą,

⁶ galabija našlę ir ateivį,

žudo našlaitį.

⁷ Jie mano: „VIEŠPATS to nemato,

Jokūbo Dievui tai nerūpi.“

⁸ Susipraskite, žmonės bukapročiai!

Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?

⁹ Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės?

Nejau tas, kuris padarė akis, nematys?

¹⁰ Argi nebaudžia tas,

kuris drausmina tautas

ir moko žmoniją išminties?

¹¹ VIEŠPATS žino žmonių užmojus,

jis žino, kad tai tik kvėptelėjimai.

¹² Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini,

kurį mokai savo įsakymų,

¹³ norėdamas suteikti jam ramybės varguose,

kol nedorėliui kasama duobė.

¹⁴ Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos,

nepaliks savo paveldo.

¹⁵ Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas,

ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.

¹⁶ Kas apgins mane nuo šių nedorėlių,

kas užstos mane prieš šiuos piktadarius?

¹⁷ Jei VIEŠPATS man nepadėtų,

netrukus gyvenčiau tyliame kape.

¹⁸ Kai manau: „Mano koja slysta“, ­

tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina.

¹⁹ Kai būnu neramus ir susirūpinęs,

tu paguodi mane ir pralinksmini.

²⁰ Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų,

kurie kankina įstatymais.

²¹ Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį

ir mirčiai pasmerkia nekaltą žmogų.

²² Bet VIEŠPATS ­ mano tvirtovė,

ir mano Dievas ­ mano užuovėjos Uola.

²³ Jis atmokės jiems už jų nedorus darbus,

sunaikins juos už jų nedorumą.

VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins.