¹ Choro vadovui. „Liudijimo lelijos“ melodija. Dovydo miktamas^[i1]. Pamokymui, ² kai jis kovojo su Aram Naharaimais ir Aram Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą ­ dvylika tūkstančių vyrų Druskos slėnyje.

³ Dieve, tu mus atmetei, suardei mūsų gretas;

tu supykai ant mūsų; dabar sutelk mus!

⁴ Supurtei kraštą, ir jis subiro;

pataisyk jo plyšius, nes jis griūva.

⁵ Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu,

davei mums gerti svaiginančio vyno.

⁶ Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems,

iškelk ženklą, prie kurio telktumės, kad nepralaimėtume. Sela.

⁷ Savo dešine išgelbėk ir išklausyk mus,

kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.

⁸ Dievas kalbėjo savo šventovėje:

„Džiaugdamasis padalysiu Sichemą

ir atmatuosiu Sukotų slėnį.

⁹ Man priklauso Gileadas ir Manasas;

Efraimas ­ mano šalmas,

Judas ­ mano skeptras.

¹⁰ Moabas bus mano praustuvė,

Edomui mesiu savo apavą,

Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas.“

¹¹ Kas atves mane į įtvirtintą miestą?

Kas ves mane į Edomą?

¹² Argi iš tikrųjų mus atmetei, Dieve?

Su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji!

¹³ Išgelbėk mus nuo priešo,

nes žmogus padėti nieko negali.

¹⁴ Su Dievu būsime narsūs;

jis sutryps mūsų priešus.