¹ Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų maskilas^[i1]. Meilės giesmė.

² Širdis man tvinsta kilniais žodžiais,

kai dedu šias eiles karaliui;

mano liežuvis ­ kaip įgudusio rašytojo plunksna.

³ Tu viršiji visus vyrus savo grožiu,

tavo kalba sklidina malonės.

Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!

⁴ Karžygy, sekis kalaviją prie juosmens

savo garbėje ir didybėje!

⁵ Savo didybėje žygiuok pergalingai

ginti tiesos ir teisumo.

Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!

⁶ Aštrios tavo strėlės;

jos perveria karaliaus priešų širdį,

ir tautos puola tau prie kojų.

⁷ Tavo sostas, Dieve,

išsilaikys per amžių amžius,

tavo karališkasis skeptras ­

teisingumo skeptras.

⁸ Tu brangini, kas teisu,

ir nekenti, kas nedora.

Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave

džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.

⁹ Tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija.

Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų

stygų garsai tave linksmina.

¹⁰ Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,

tavo sosto dešinėje stovi karalienė,

papuošta auksu iš Ofyro.

¹¹ Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk,

užmiršk savo tautą ir tėvo namus.

¹² Karalius trokš tavo grožio,

nes jis tavo viešpats,

tad turi jam paklusti.

¹³ Tyro žmonės neša tau dovanas,

šalies turtuoliai stengsis tau įtikti

¹⁴ visokiais turtais.

Karalaitė ­ rūmuose; kokia ji graži!

Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas.

¹⁵ Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi

ji vedama į vidų pas karalių;

pamergės ­ jos draugių palyda ­

atvedamos prie tavęs.

¹⁶ Lydimos džiūgavimų ir krykštavimų,

jos įeina į karaliaus rūmus.

¹⁷ Tau tėvus atstos tavo sūnūs;

tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.

¹⁸ Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas,

todėl tautos girs tave per amžių amžius.