¹ Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo.

² Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui,

kuris nepuoselėja Dievo baimės.

³ Kadangi apie save taip gerai mano,

jis galvoja, kad jo kaltė negali būti

nustatyta ir jis liks nenubaustas.

⁴ Visa, ką jis sako, pikta ir apgaulinga;

jis nemoka išmintingai elgtis ir daryti gera.

⁵ Jis sumano pikta dar lovoje,

eina kreivu keliu

ir to, kas pikta, nevengia.

⁶ VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų,

tavo ištikimumas ­ debesis.

⁷ Tavo teisumas ­ kaip Dievo kalnai,

tavo sprendimai ­ kaip jūros gelmės.

VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!

⁸ Dieve, koks brangus tavo gerumas!

Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,

⁹ vaišinamės tavo Namų maisto gausybe.

Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.

¹⁰ Tu esi gyvenimo šaltinis,

ir tavo šviesoje matome šviesą.

¹¹ Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems

ir teisumą doros širdies žmonėms.

¹² Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs,

nedorėlio ranka tenestumdo manęs.

¹³ Antai nedorėliai guli kniūbsti;

parblokšti jie nebegali atsikelti.