1 Dovydo. Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais, kovok su tais, kurie su manimi kovoja! 2 Stverk skydą ir ginklus ir pakilk manęs gelbėti! 3 Pakelk ietį ir karo kirvį prieš tuos, kurie mane persekioja! Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“ 4 Tesusigėsta suglumę tie, kurie tyko mano gyvasties! Tesitraukia apstulbę tie, kurie kėsinasi man pikta daryti! 5 Tebūna lyg vėjo nešami pelai, kai VIEŠPATIES angelas juos vaikys! 6 Tebūna jiems kelias tamsus ir slidus, kai VIEŠPATIES angelas persekios! 7 Be priežasties jie paspendė man pinkles, be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai. 8 Teužklumpa juos nelauktai žūtis, teįkliūva jie patys į savo paspęstas pinkles, teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę! 9 O aš džiūgausiu VIEŠPATYJE, būsiu laimingas, nes jis mane išgelbėjo. 10 Iš visos širdies sakysiu: „VIEŠPATIE, kas gali tau prilygti? Tu gelbsti silpną vargšą nuo galiūno, varguolį ir beturtį nuo engėjo.“ 11 Pikti žmonės liudija prieš mane, kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau. 12 Jie atmoka man piktu už gera, alindami mane. 13 Bet, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę ir varginau save pasninku. Meldžiausi žemai nuleidęs galvą, 14 tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį. Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas, gedulo prislėgtas. 15 O man į vargą patekus, jie visi džiūgavo ir būriavosi iš manęs pasijuokti. Luošiai, kurių nepažinojau, būrėsi prieš mane, be perstojo mane užkabinėdami. 16 Pašiepdami ir išjuokdami, jie griežė dantimis ant manęs. 17 Kiek ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi? Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių, mano gyvastį nuo šių liūtų! 18 Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje, šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje. 19 Neleisk mano priešams, tiems melagiams, linksmintis dėl mano pralaimėjimo; neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties šaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo. 20 Juk jiems rūpi ne ramybės linkėti, o kėslauti prieš ramius žmones. 21 Jie kaltina mane, šaukdami: „Aha! aha! Savo akimis tai matėme!“ 22 Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk! Neatsitolink, Viešpatie, nuo manęs. 23 Pabusk! Skubėk manęs ginti! Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą! 24 Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane, paisydamas teisingumo, ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis. 25 Neleisk jiems sakyti: „Aha, mes savo padarėme!“ Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“ 26 Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės, tebūna sugėdinti ir apstulbinti; kas aukštinosi prieš mane, tebūna apsiaustas gėda ir negarbe. 27 Kas trokšta mano išteisinimo, tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina, nuolatos tekartoja: „Didis tas VIEŠPATS, kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“ 28 Tada apsakysiu tavo teisumą ir šlovinsiu tave visą dieną. | 
