¹ Dovydo. VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas,

tad ko turėčiau bijotis?

VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė,

tad prieš ką turėčiau drebėti?

² Kai nedori žmonės užpuola mane,

norėdami mane suėsti,

jie, mano užpuolikai ir priešai,

klumpa ir žūva.

³ Nors ir kariuomenė apgultų mane,

mano širdis nebijotų;

nors ir karas man būtų paskelbtas,

net tada pasitikėčiau.

⁴ Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,

tik vieno tenoriu ­

gyventi VIEŠPATIES Namuose

per visas savo gyvenimo dienas,

gėrėtis VIEŠPATIES žavumu

ir lankyti jo šventyklą.

⁵ Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,

suteiks man globą savo palapinėje,

užkels mane aukštai ant uolos.

⁶ Tad keliu galvą prieš visus savo priešus aplink

ir atnašauju aukas jo Palapinėje

su džiaugsmo šauksmais,

giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

⁷ Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, kai šaukiuosi,

būk man maloningas ir išklausyk mane!

⁸ „Eik, ­ sako man širdis, ­ ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!

⁹ Neslėpk nuo manęs savo veido,

neatstumk supykęs savo tarno!

Tu buvai mano pagalba,

tad neatmesk manęs, nepalik manęs,

Dieve, mano Gelbėtojau.

¹⁰ Nors tėvas ir motina mane paliktų,

VIEŠPATS mane priims.

¹¹ Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio,

dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku.

¹² Neatiduok manęs priešininkų savivalei,

nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane

ir alsuoja smurtu.

¹³ Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą

gyvųjų šalyje.

¹⁴ Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus!

Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!