1 Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo giesmė, kurios žodžiais jis kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų. 2 Jis tarė: „Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe! 3 VIEŠPATS mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas! Mano Dievas mano Uola, kur randu pastogę, mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis! 4 Šaukiausi VIEŠPATIES Šlovingojo, ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų. 5 Mirties virvės mane pančiojo, pražūties srautai skandino. 6 Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko. 7 Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES, prašiau savo Dievo pagalbos. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis. 8 Tada sujudo ir sudrebėjo žemė, kalnų pamatai suvirpėjo ir susvirduliavo, kai jį apėmė pyktis. 9 Dūmai veržėsi jam iš šnervių, ryjanti ugnis iš burnos, o žarijos virto liepsnomis. 10 Pravėrė dangų ir nužengė, o audros debesys buvo jam po kojų. 11 Sėdosi ant kerubo ir skrido, vėjo sparnais skubėjo. 12 Tamsos skliautu jis apsiautė save, vandens telkiniu, audros debesimis. 13 Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė pro debesis kruša ir žarijos. 14 VIEŠPATS sugriaudė danguje, Aukščiausiasis prabilo balsu, kruša ir žarijomis. 15 Paleido savo strėles žaibus ir išvaikė juos, privertęs bėgti. 16 Tada pasirodė jūros dugnas ir pasaulio pamatai atsivėrė, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu. 17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių ir paėmė mane; jis ištraukė mane iš galingų vandenų. 18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo, nuo tų, kurie manęs nekentė, nes buvo stipresni už mane. 19 Negando dieną jie mane užpuolė, bet VIEŠPATS buvo mano ramstis. 20 Jis išvedė mane iš pavojaus, išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs. 21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą, atmokėjo man pagal mano rankų švarumą, 22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelio ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau, 23 nes visi jo įsakai man buvo prieš akis, ir nuo jo įstatų aš neatsimečiau. 24 Buvau doras, saugojausi kaltės. 25 Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą jo akyse. 26 Su ištikimu tu elgiesi ištikimai, su doru žmogumi dorai. 27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi gudriai. 28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius, o išdidžiuosius pažemini. 29 Juk mano žibintą, VIEŠPATIE, tu uždegei. VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes. 30 Juk per tave galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą. 31 Šio Dievo kelias tobulas, VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi. Jis skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės. 32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Kas yra Uola, jei ne mūsų Dievas, 33 tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga ir padarė saugų mano kelią? 34 Jis davė man kaip stirnos kojas ir nuvedė į saugias aukštumas. 35 Jis taip lavina mano rankas kovai, kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką. 36 Tu davei man savo apsaugos skydą, tavo dešinė man padėjo, tavo pagalba padarė mane didį. 37 Tu leidai man išlikti laisvam, ir mano kojos nepaslydo. 38 Vijau priešus ir sudorojau, negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti. 39 Sunaikinau juos parbloškiau juos taip, kad jie daugiau nebepakilo jie krito man po kojų. 40 Juk tu apjuosei mane jėga kovai, privertei priešus prieš mane klupti. 41 Tu privertei priešus, kurie manęs nekenčia, atsukti man nugarą, ir aš juos sudorojau. 42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų gelbėti; jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsiliepė. 43 Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje, mindžiau juos kaip kelio purvą. 44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta, padarei mane tautų galva. Tauta, kurios nepažinau, tapo mano valdiniais. 45 Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso; svetimšaliai gūždamiesi atėjo pas mane. 46 Svetimšaliai neteko drąsos ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių. 47 Tegyvuoja VIEŠPATS! Tebūna pašlovinta mano Uola ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo! 48 Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę ir pajungė man tautas, 49 kuris išgelbėjo mane nuo priešų, net išaukštino prieš maištininkus ir apsaugojo nuo nuožmiųjų! 50 Todėl, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms, tavo vardui giesmes giedosiu. 51 Tu dovanoji pergales savo karaliui, rodai ištikimą meilę savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius.“ | 
