¹ Dovydo maskilas^[i1]. Malda jam būnant oloje.

² Garsiai šaukiuosi VIEŠPATIES,

balsiai maldauju VIEŠPATIES.

³ Savo skundą jam išlieju,

išsakau savo kančią.

⁴ Kai visiškai nustoju drąsos,

tu žinai mano kelią.

Kelyje, kuriuo einu,

mano priešai paspendė man žabangas.

⁵ Žiūriu į dešinę ir dairausi;

neturiu draugo, kuris man padėtų,

nėra kur rasti užuovėją,

niekas manimi nesirūpina.

⁶ Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE,

sakau: „Tu mano užuovėja,

visa, ką turiu gyvųjų šalyje.“

⁷ Klausykis mano pagalbos šauksmo,

nes skęstu neviltyje!

Gelbėk mane nuo priešų,

nes man jie per stiprūs!

⁸ Išvesk mane iš kalėjimo,

kad šlovinčiau tavo vardą!

Teisieji bursis aplink mane vien dėl to,

kad tu buvai man geras.