1 Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę. 2 Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas, 3 nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“ 4 Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę svetimoje žemėje? 5 Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! 6 Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau! 7 Atmink, VIEŠPATIE, ką darė edomitai tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta, kai jie šaukė: „Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“ 8 Dukterie Babilonija, griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta! 9 Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą! | 
