¹ Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais

ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.

² Kvailas žmogus trokšta ne suprasti,

o tik pareikšti savo nuomonę.

³ Atėjus nedorumui, ateina ir panieka,

o su negarbe ir nemalonė.

⁴ Žodžiai iš žmogaus lūpų ­ gilus vanduo,

o išminties šaltinis ­ tekanti srovė.

⁵ Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu

ir teisme skriausti nekaltą žmogų.

⁶ Kvailio žodžiai veda į ginčą,

o jo kalba šaukiasi nuplakimo.

⁷ Kvailio burna ­ jo pražūtis,

o jo lūpos ­ spąstai jo gyvasčiai.

⁸ Liežuvautojo žodžiai ­ tarsi skanėstai;

jie pasiekia pačią vidurių gelmę.

⁹ Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs,

yra tikras kenkėjo brolis.

¹⁰ VIEŠPATIES vardas ­ tvirtas bokštas;

teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.

¹¹ Turtuolio lobis ­ jo įtvirtintas miestas;

jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena.

¹² Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi,

o prieš garbę eina nusižeminimas.

¹³ Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius,

ir kvaila, ir užgaulu.

¹⁴ Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje,

o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?

¹⁵ Protinga širdis įgyja išmanymo,

ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško.

¹⁶ Žmogaus dovana atidaro duris

ir praskina kelią pas didžiūnus.

¹⁷ Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus,

kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas.

¹⁸ Burtų metimas išsprendžia bylas

ir nulemia ginčą tarp galingųjų.

¹⁹ Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą,

o jo priešiškumas­ kaip tvirtovės užkarda.

²⁰ Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių;

jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi.

²¹ Mirtis ir gyvenimas ­ liežuvio galioje,

ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.

²² Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę

ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.

²³ Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas,

o turtuolis atsakinėja šiurkščiai.

²⁴ Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo^[i1],

o tikras draugas jam artimesnis už brolį.