¹ Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės, surašytos,

² kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą,

suvoktų prasmingus posakius,

³ pratintųsi išmintingai elgtis,

būdami teisūs, teisingi ir dori,

⁴ kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo,

o jauni žmonės ­ žinojimo ir apdairumo.

⁵ Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis,

o protingas žmogus įgis gebėjimo,

⁶ supras patarles ir palyginimus,

išminčių posakius ir mįsles.

⁷ Pagarbi VIEŠPATIES baimė ­ pažinimo pradžia,

bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą.

⁸ Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo

ir neatmesk savo motinos mokymo.

⁹ Jie bus grakštus vainikas tavo galvai,

karoliai tavo kaklui.

¹⁰ Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų,

neklausyk.

¹¹ Jei sakytų: „Eikš su mumis,

surenkime kruvinas pasalas,

paspęskime spąstus nekaltiems!

¹² Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas,

žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į kapą.

¹³ Rasime visokių brangių daiktų,

prisikrausime savo namus grobio.

¹⁴ Susiek savo likimą su mumis,

ir visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ ­

¹⁵ mano vaike, nesileisk į kelią su jais,

nekelk kojos į jų takus,

¹⁶ nes jų kojos bėga į pikta,

skuba kraują pralieti.

¹⁷ Juk veltui tinklas tiesiamas,

kai paukštis tai mato.

¹⁸ Tačiau jie rengia kruvinas pasalas sau,

spendžia spąstus savo gyvasčiai!

¹⁹ Toks likimas visų, pasigviešusių neteisingos naudos;

ji atima gyvastį žmogaus, kuris jos įgyja.

²⁰ Išmintis garsiai šaukia gatvėje,

kelia balsą aikštėse.

²¹ Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia,

prie vartų ir mieste kalba:

²² „Kiek ilgai, neišmanėliai, mėgsite nemokšiškumą?

Kiek ilgai šaipūnai mėgausis šaipydamiesi,

o kvailieji nekęs išmanymo?

²³ Būkite atidūs mano įspėjimui!

Štai išliesiu jums savo dvasią

ir atskleisiu jums savo žodžius.

²⁴ Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau,

nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką,

²⁵ kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą,

nepaisėte jokio mano įspėjimo,

²⁶ aš savo ruožtu juoksiuosi, kai ištiks jus nelaimė,

tyčiosiuosi, kai užklups jus baimė.

²⁷ Kai baimė užklups jus kaip audra

ir nelaimė ištiks kaip viesulas,

²⁸ jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu,

jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras.

²⁹ Kadangi jie nekentė pažinimo

ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės,

³⁰ nenorėjo jokio mano patarimo

ir nekentė mano įspėjimų,

³¹ valgys savo kelio vaisius

ir bus savo kėslų pasotinti.

³² Juk užgaidos pražudo neišmanėlius,

ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius.

³³ O manęs klausantieji gyvens saugiai,

jų nevargins nelaimės baimė.“