¹ Tą dieną buvo skaitoma žmonėms iš Mozės knygos, ir rasta joje parašyta, kad joks amonitas ir joks moabitas niekada negali būti priimtas į Dievo bendriją, ² nes jie nesutiko izraelitų su duona ir vandeniu, bet prieš juos pasamdė Bileamą, kad prakeiktų, tačiau mūsų Dievas prakeikimą pavertė palaiminimu. ³ Išgirdę šį Įstatymą, žmonės atskyrė nuo Izraelio visus svetimtaučius.

⁴ Prieš tai kunigas Eljašibas, kuris buvo paskirtas kambarių valdytoju mūsų Dievo Namuose ir giminiavosi su Tobija, ⁵ buvo įrengęs jam didelį kambarį, kuriame anksčiau būdavo sudedamos grūdų atnašos, smilkalai, reikmenys ir grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinės, skirtos levitams, giesmininkams ir vartininkams, bei aukos, skirtos kunigams.6 Kai visa tai vyko, manęs nebuvo Jeruzalėje, nes trisdešimt antrais Babilono karaliaus Artakserkso metais aš buvau nuvykęs pas karalių. Tačiau, praėjus šiek tiek laiko, pasiprašiau karalių leisti man grįžti. ⁷ Parvykęs į Jeruzalę, sužinojau apie nusikaltimą, kurį Eljašibas buvo padaręs dėl Tobijos, įrengdamas jam kambarį Dievo Namų kiemuose. ⁸ Tuo aš buvau labai nepatenkintas ir visus Tobijos daiktus išmečiau iš kambario. ⁹ Tada daviau įsakymą, kad kambariai būtų išvalyti, ir ten vėl sudėjau Dievo Namų reikmenis su javų atnaša ir smilkalais.

¹⁰ Be to, sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems skirta dalis. Užtat levitai ir giesmininkai, užuot atlikę Šventyklos tarnybą, buvo išėję į savo laukus. ¹¹ Taigi išbariau pareigūnus, tardamas: „Kodėl palikti Dievo Namai?“ Surinkęs levitus, pastačiau juos į savo vietas, ¹² ir visas Judas atnešė grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinę į sandėlius. ¹³ Sandėlių valdytojais paskyriau kunigą Šelemiją, raštininką Cadoką ir Pedają iš levitų, o padėjėju ­ Matanijos sūnų Zakūrą, nes jie laikomi patikimais asmenimis. Jiems buvo patikėta pareiga išdalyti savo broliams. ¹⁴ O mano Dieve, atsimink mane maloniai už tai ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo Namams ir jų apeigoms!

¹⁵ Tomis dienomis mačiau Jude šabo dieną vienus žmones minančius vynuogių spaudykles, o kitus nešančius maišus grūdų ir kraunančius juos ant asilų. Ir net į Jeruzalę šabo dieną buvo gabenama vyno, vynuogių, figų ir visokiausių gėrybių. Juos tuojau ir ten pat įspėjau šių maisto dalykų nepardavinėti. ¹⁶ Jeruzalėje gyveno ir Tyro žmonių. Jie atgabendavo žuvų ir įvairiausių prekių, kurias parduodavo Judo žmonėms šabo dieną. ¹⁷ Taigi išbariau ir Judo didikus, sakydamas jiems: „Ką reiškia tas nedoras dalykas? Išniekinate šabo dieną taip elgdamiesi! ¹⁸ Juk lygiai taip elgėsi jūsų protėviai! Užtat Dievas ir užtraukė mums bei miestui visą šią nelaimę. O jūs, išniekindami šabą, didinate pyktį ant Izraelio!“

¹⁹ Kai šešėliai pradėjo dengti Jeruzalės vartus, šabui artinantis, įsakiau uždaryti visus vartus ir nurodžiau, kad jie būtų atidaryti tik po šabo. Prie vartų pastačiau keletą savo tarnų, kad šabo dieną nebūtų gabenamos jokios prekės. ²⁰ Taigi visokiausių prekių pirkliai ir pardavėjai praleido vieną ir kitą kartą naktį už Jeruzalės sienos, ²¹ kol jų neišbariau. Pasakiau jiems: „Kodėl nakvojate palei sieną? Jeigu dar kartą taip darysite, prieš jus panaudosiu jėgą!“ Nuo to laiko šabo dieną jie daugiau nebeateidavo. ²² Tada įsakiau levitams apsivalyti ir stovėti sargais prie vartų, kad būtų išlaikytas šabo dienos šventumas. Atsimink ir tai mano labui, o mano Dieve, ir pasigailėk manęs iš savo didelio gerumo!

²³ Be to, tomis dienomis pamačiau žydų, vedusių moteris iš Ašdodo, Amono ir Moabo. ²⁴ Pusė jų vaikų kalbėjo Ašdodo kalba. Žydiškai kalbėti jie nemokėjo, bet kalbėjo tų įvairių tautų kalbomis. ²⁵ Su jais bariausi, iškeikiau juos, kai kuriuos apmušiau, roviau jų plaukus ir prisaikdinau Dievu, tardamas: „Jūs neturite atiduoti savo dukterų jų sūnums nei imti jų dukterų savo sūnums ar sau patiems. ²⁶ Argi Izraelio karalius Saliamonas nenusidėjo per tokias moteris! Tarp daugelio tautų nebuvo kito karaliaus, panašaus į jį, jis buvo taip Dievo mylimas, kad Dievas padarė jį viso Izraelio karaliumi, tačiau svetimtautės moterys jį net įvedė į nuodėmę. ²⁷ Nejau ir apie jus reikia girdėti, kad padarėte tokį pat didelį nusikaltimą ir buvote neištikimi mūsų Dievui, vesdami svetimtautes moteris?“

²⁸ Vienas vyriausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jehojados sūnų buvo Sanbalato Horoniečio žentas. Jį nuvijau nuo savęs. ²⁹ Atsimink juos, o mano Dieve, nes jie suteršė kunigystę bei kunigų ir levitų sandorą! ³⁰ Taip apvaliau juos nuo visko, kas svetima, ir sutvarkiau kunigų ir levitų pareigas, kiekvienam pagal jo tarnybą. ³¹ Be to, patvarkiau malkų atnašą aukurui nustatytu laiku ir pirmienas. Atsimink tai mano labui, o mano Dieve!