¹ Iki Velykų^[i1] ir Neraugintosios duonos šventės bebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. ² Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“

Patepimas laidotuvėms

³ Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. ⁴ Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! ⁵ Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. ⁶ Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. ⁷ Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. ⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. ⁹ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi.“

Judo išdavystė

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. ¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Paskutinė vakarienė

¹² Pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ ¹³ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ¹⁴ ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ ¹⁵ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ ¹⁶ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

¹⁷ Vakare jis atėjo su Dvylika. ¹⁸ Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas jūsų, valgančių su manimi, išduos mane.“ ¹⁹ Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ ²⁰ O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. ²¹ Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“

²² Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ ²³ Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. ²⁵ Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“

Perspėjimas Petrui

²⁶ Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną. ²⁷ Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. ²⁸ O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją.“ ²⁹ Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ ³⁰ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi.“ ³¹ Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu.“ Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

Jėzus Getsemanėje

³² Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi.“ ³³ Pasiėmęs drauge Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. ³⁴ Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ ³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. ³⁶ Jis sakė: „Aba^[i2], Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! ³⁷ Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? ³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ ³⁹ Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁰ Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius; jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. ⁴¹ Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴² Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“

Jėzaus suėmimas

⁴³ Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos ­ Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. ⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“

⁴⁵ Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“ ­ ir pabučiavo jį. ⁴⁶ O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. ⁴⁷ Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. ⁴⁸ O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. ⁴⁹ Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai.“ ⁵⁰ Tada, palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo. ⁵¹ Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, ⁵² bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

Jėzus teismo taryboje

⁵³ Jėzus buvo nuvestas pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. ⁵⁴ Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. ⁵⁵ Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. ⁵⁶ Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutapo. ⁵⁷ Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: ⁵⁸ „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventovę ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’“

⁵⁹ Bet ir šie kaltinimai nesutapo. ⁶⁰ Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“ ⁶¹ Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ ⁶² Jėzus jam atsakė:

„Taip, aš esu.

Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,

sėdintį Visagalio dešinėje

ir ateinantį dangaus debesyse.“

⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius^[i3], šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. ⁶⁵ Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.

Petras išsigina Jėzaus

⁶⁶ Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ⁶⁷ ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi.“ ⁶⁸ Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai.“ Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. ⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ ⁷⁰ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų; juk tu irgi galilėjietis.“ ⁷¹ Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate.“ ⁷² Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Ir jis pravirko.