¹ Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, ² tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. ³ Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’ ­ atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins.’“ ⁴ Nuėję juodu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. ⁵ Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ ⁶ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. ⁷ Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. ⁸ Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. ⁹ Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:

„Osana!

¹⁰ Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!

Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!

Osana aukštybėse!“

¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, kadangi buvo jau vakaro valanda, jis su Dvylika išėjo į Betaniją.

Pasmerktas figmedis

¹² Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas. ¹³ Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas. ¹⁴ Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.

Prekiautojų išvaikymas

¹⁵ Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹⁶ ir neleido nešti rakandų per šventyklą. ¹⁷ Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.“ ¹⁸ Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. ¹⁹ Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

Tikėjimas ir malda

²⁰ Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų. ²¹ Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo.“ ²² Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu! ²³ Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, tai jam ir įvyktų. ²⁴ Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią^[i1], ir tikrai taip bus. ²⁵ Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“^[i2]

Jėzaus įgaliojimai

²⁷ Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: ²⁸ „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ ²⁹ Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. ³⁰ Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ ³¹ Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime ­ iš dangaus, tai jis mus klaus: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’ ³² Pasakytume ­ iš žmonių...“ Bet jie bijojo liaudies, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. ³³ Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau.“