¹ Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. ² Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. ³ Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ ⁴ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“ ⁵ Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. ⁶ O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. ⁷ Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁸ Taigi jie ­ jau nebe du, o vienas kūnas. ⁹ Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ ¹⁰ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. ¹¹ Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. ¹² Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja.“

Jėzus ir vaikai

¹³ Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. ¹⁴ Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. ¹⁵ Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.“ ¹⁶ Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

Turtas ir išganymas

¹⁷ Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

¹⁸ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. ¹⁹ Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ ²⁰ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ ²¹ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane^[i1].“ ²² Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

²³ Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ ²⁴ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę^[i2]! ²⁵ Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“ ²⁶ Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ ²⁷ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“

²⁸ Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave.“ ²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje ­ amžinojo gyvenimo.

³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių ­ pirmi.“

Jėzus vėl apie savo mirtį

³² Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: ³³ „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, ³⁴ o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels.“

Jėzus ir aukštos vietos

³⁵ Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ ³⁶ Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ ³⁷ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam ­ kairėje?“ ³⁸ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ ³⁹ Jie sako: „Galime.“ Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ⁴⁰ Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje; tai bus tiems, kuriems paskirta.“ ⁴¹ Tai išgirdę, dešimt kitų supyko ant Jokūbo ir Jono.

Raginimas tarnauti

⁴² Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. ⁴³ Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ⁴⁴ ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. ⁴⁵ Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

Jericho neregys

⁴⁶ Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. ⁴⁷ Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ ⁴⁸ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ ⁴⁹ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį.“ Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia.“ ⁵⁰ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. ⁵¹ Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni^[i3], kad praregėčiau!“ ⁵² Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.