¹ VIEŠPATS man parodė dvi figų pintines, padėtas priešais VIEŠPATIES Šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ištrėmė iš Jeruzalės ir nugabeno į Babiloną Jehojakimo sūnų Judo karalių Jechoniją ir Judo didžiūnus, amatininkus bei meistrus. ² Vienoje pintinėje figos buvo labai geros ­ ankstyvosios, o kitoje pintinėje ­ labai prastos, tokios prastos, kad jau nebevalgomos. ³ Tada VIEŠPATS man tarė: „Ką tu matai, Jeremijau?“ ­ „Figas, ­ atsakiau. ­ Gerosios figos ­ labai geros, bet prastosios ­ labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos.“ ⁴ Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį: ⁵ „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į chaldėjų kraštą, aš laikau tokiais gerais kaip šios gerosios figos. ⁶ Aš rūpinsiuosi jų gerove ir grąžinsiu juos į šį kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu. ⁷ Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų, jog aš esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane. ⁸ O Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, aš laikysiu prastosiomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, ­ taip kalba VIEŠPATS. ­ ⁹ Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos išblokšiu. ¹⁰ Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams.“