¹ Tomis dienomis apie tai sužinojo Judita. Ji buvo duktė Merario, sūnaus Uco, sūnaus Juozapo, sūnaus Uzielio, sūnaus Elkijo, sūnaus Hananijos, sūnaus Gedeono, sūnaus Rafaino, sūnaus Achitobo, sūnaus Elijo, sūnaus Hilkijos, sūnaus Eliabo, sūnaus Natanaelio, sūnaus Šelumielio, sūnaus Cūrišadajo, sūnaus Izraelio. ² Jos vyras Manasas, priklausęs jos giminei ir kilčiai, buvo miręs per miežiapjūtę. ³ Prižiūrintį pėdų rišėjus lauke, jį ištiko saulės smūgis, ir jis turėjo atgulti į lovą. Jis mirė Betulijoje, savo gimtajame mieste, ir buvo palaidotas su savo protėviais lauke tarp Dotano ir Balamono. ⁴ Kaip našlė Judita gyveno namie trejus metus ir keturis mėnesius. ⁵ Ji buvo pasistačiusi ant namų stogo palapinę, juosėjo ašutine ir rengėsi našlės apdaru. ⁶ Tapusi našle, ji pasninkavo visas savo našlystės dienas, išskyrus šabo išvakares bei šabo dieną, jaunaties išvakares bei jaunaties dieną ir Izraelio namų iškilmių bei švenčių dienas. ⁷ Ji buvo labai graži ir patraukli akims. Vyras Manasas buvo jai palikęs aukso ir sidabro, tarnų ir tarnaičių, galvijų ir laukų. Ji pasiliko savo ūkyje. ⁸ Apie ją blogo žodžio niekas nesakė, nes ji buvo labai dievobaiminga moteris.

⁹ Išgirdusi apie šiurkščius žodžius, kuriais žmonės karčiai skundėsi savo teisėjui alpstą neturėdami vandens, bei apie visa, ką jiems atsakė Uzijas ir kaip jis prisiekė jiems atiduoti miestą asirams po penkių dienų, Judita ¹⁰ tuojau pat nusiuntė savo tarnaitę, savo turto prižiūrėtoją, pašaukti miesto seniūnus ­ Uziją, Chabrį ir Karmį. ¹¹ Jiems atvykus, ji tarė: „Prašau išklausyti manęs, Betulijos žmonių teisėjai! Ką jūs patarėte šiandien žmonėms, nėra teisu. Jūs net prisiekėte ir ištarėte aną priesaiką tarp Dievo ir savęs, pažadėdami atiduoti miestą priešams, jei Viešpats neateis į pagalbą už tiek ir tiek dienų. ¹² Kas jūs per vieni, kad drįstate bandyti šiandien Dievą ir mirtingųjų reikaluose statyti save aukščiau už Dievą? ¹³ Viešpatį Visagalį jūs bandote! Nejau to niekada nesuprasite? ¹⁴ Jūs nepajėgiate ištirti žmogaus širdies gelmių ar suprasti jo proto minčių, tad kaip galite ištirti Dievą, kuris visa tai padarė, pažinti jo mintį, suprasti jo užmojį? Ne, mano broliai, nepykdykite Viešpaties, mūsų Dievo. ¹⁵ Juk jeigu ir nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali, kada jam patinka, mus apsaugoti ar net sunaikinti mūsų priešų akivaizdoje. ¹⁶ Bet jūs nebandykite sąlygoti Viešpaties, mūsų Dievo, užmojo, nes Dievas nėra kaip žmogus, kuriam galima grasinti, ar kaip paprastas mirtingasis, kuriam reikia meilikauti. ¹⁷ Tad, kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks.

¹⁸ Iš tikrųjų nėra buvę mūsų kartoje, nėra tarp mūsų nė dabar nei giminės ar kilties, nei kaimo ar miesto, garbinančio žmonių rankomis padarytus dievus, kaip buvo kadaise daryta. ¹⁹ Už tokį elgesį mūsų protėviai buvo atiduoti kalavijui bei plėšimui ir žuvo nuo priešų didžiulėje nelaimėje. ²⁰ Tuo tarpu mes Dievu pripažįstame tik jį, todėl turime viltį, kad jis neatstums mūsų ir nė vieno iš mūsų tautos. ²¹ Juk jei būsime paimti, visa Judėja bus paimta, ir mūsų šventykla bus apiplėšta. Už tą išniekinimą Dievas pareikalaus iš mūsų atsakyti savo krauju. ²² Už mūsų brolių išžudymą, krašto nelaisvę ir mūsų paveldo nuniokojimą ­ kaltę už visa tai jis uždės mums ant galvos tautose, kad ir kur mes vergautume. Akyse tų, kurie mus nusipirks, būsime pajuoka ir gėda! ²³ Mūsų pasidavimas į vergiją nesugrąžins mums jų malonės. Viešpats, mūsų Dievas, veikiau pavers jį negarbe.

²⁴ Todėl, mano broliai, duokime pavyzdį mūsų tautiečiams. Jų gyvybė priklauso nuo mūsų, ir šventyklos, Dievo Namų bei aukuro, gynimas guli mums ant pečių. ²⁵ Nepaisydami visko, dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui, kuris mus bando, kaip bandė mūsų protėvius. ²⁶ Atsiminkite, kaip jis elgėsi su Abraomu ir kaip bandė Izaoką, kas nutiko Jokūbui Mesopotamijoje, ganančiam Labano, jo motinos brolio, avis. ²⁷ Juk jis nėra bandęs mūsų ugnimi, kaip darė su jais, kad ištirtų jų širdis, nei mums keršijęs. Veikiau Viešpats plaka tuos, kurie prie jo artinasi, kad juos pamokytų.“

²⁸ „Visa, ką tu kalbėjai, ­ tarė jai Uzijas, ­ pasakyta iš visos širdies ir nėra nė vieno, kuris gali tavo žodžiams prieštarauti. ²⁹ Ne tik šiandien buvo parodyta tavo išmintis, bet ir tavo jaunystėje visi žmonės žinojo apie sveiką tavo protą, nes tavo širdies polėkiai vertingi. ³⁰ Bet žmonės, būdami troškulio iškankinti, privertė mus taip jiems kalbėti, kaip kalbėjome, ir duoti priesaiką, kurios sulaužyti negalime. ³¹ O dabar, kadangi esi dievobaiminga moteris, melskis už mus, kad Viešpats atsiųstų mums liūtį mūsų talpykloms pripildyti. Nuo troškulio tuomet nebealpsime.“

³² Judita atsakė: „Klausykitės manęs! Aš noriu atlikti žygį, kurį mūsų palikuonys minės per kartų kartas. ³³ O jūs šį vakarą turite būti prie miesto vartų, kad galėčiau praeiti su savo tarnaite. Prieš jūsų nustatytą laiką atiduoti mūsų priešams miestą Viešpats mano ranka išgelbės Izraelį. ³⁴ Tik nebandykite sužinoti, ką aš darau, nes tol nesakysiu, kol nebūsiu baigusi savo žygio, kurį noriu atlikti.“

³⁵ „Eik ramybėje, ­ tarė jai Uzijas ir teisėjai, ­ teeina Viešpats Dievas pirma tavęs atkeršyti mūsų priešams!“ ³⁶ Tad, sugrįžę iš palapinės, jie nuėjo į savo sargybos vietas.