¹ Vos liovusi šauktis Izraelio Dievo ir išsakiusi visus šiuos žodžius, Judita ² pakilo iš vietos, kur gulėjo kniūbsčia, pasišaukė savo tarnaitę ir nulipo į namus, kur gyvendavo šabo ir švenčių dienomis. ³ Ji nusijuosė ašutinę, kuria buvo apsijuosusi, nusivilko našlės drabužius, gerai išsimaudė ir apsčiai pasitepė brangiais kvepalais. Sudėjusi plaukus, užsidėjo diademą ir apsirengė šventišku apdaru, kurį nešiodavo esant gyvam jos vyrui Manasui. ⁴ Apsiavė sandalais, užsidėjo grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir visas kitas puošmenas. Taip ji išsigražino, kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys. ⁵ Ji padavė savo tarnaitei vynmaišį vyno ir indą aliejaus, pripildė maišelį gruzdintų miežių, džiovintų figų plokštainių ir švarios duonos kepalų. Paskui suvyniojo visas savo lėkštes ir padavė jas tarnaitei nešti.

⁶ Jos leidosi į kelionę, eidamos Betulijos miesto vartų link. Atėjusios ten atrado stovinčius Uziją su kitais miesto seniūnais ­ Chabriu ir Karmiu. ⁷ Pamatę ją, pakeitusią išvaizdą ir kitaip apsirengusią, jie buvo tiesiog apstulbinti jos grožio ir tarė: ⁸ „Tesuteikia tau mūsų protėvių Dievas malonę! Teapvainikuoja tavo užmojį sėkme Izraelio vaikų garbei ir Jeruzalės išaukštinimui.“

Pagarbinusi Dievą, Judita ⁹ jiems tarė: „Liepkite atidaryti miesto vartus, kad galėčiau išeiti ir įvykdyti tai, ką jūs ką tik minėjote.“ Tad jie įsakė jaunuoliams atidaryti vartus, kaip ji buvo prašiusi. ¹⁰ Tai padarius, Judita išėjo savo tarnaitės lydima. Miesto vyrai lydėjo ją akimis, kol ji nulipo nuo kalno ir perėjo slėnį. Ten ji dingo jiems iš akių.

¹¹ Einančias tiesiai per slėnį moteris sulaikė asirų užkarda. ¹² Suėmę Juditą, jie klausė: „Kokiai tautai priklausai? Iš kur ateini? Kur eini?“ ­ „Aš hebrajų duktė, ­ atsakė Judita, ­ bet bėgu nuo jų, nes jie tuojau taps jūsų grobiu. ¹³ Esu pakeliui pas jūsų kariuomenės vadą Holoferną, norėdama jam šį tą pranešti. Aš parodysiu jam kelią, kuriuo eidamas jis gali užimti visą aukštumų sritį, neprarasdamas nė vieno iš savo vyrų; niekas nepaklius į nelaisvę ir nebus nukautas.“

¹⁴ Klausydamiesi jos aiškinimo, vyrai spoksojo į jos veidą ­ jiems ji atrodė žavingai graži ­ ir tarė: ¹⁵ „Atskubėdama pamatyti mūsų viešpatį, tu išgelbėjai savo gyvastį. Eik tučtuojau į jo palapinę. Keletas iš mūsų tave palydės, kad perduotume tave jam į rankas. ¹⁶ Kai būsi jo akivaizdoje, neturėk baimės širdyje. Pasakyk jam, ką mums ką tik pasakei. Jis gerai su tavimi pasielgs.“

¹⁷ Išrinkę iš savo skaičiaus šimtą vyrų jai ir jos tarnaitei palydėti, jie nuvedė prie Holoferno palapinės. ¹⁸ Visa stovykla ūžė iš susidomėjimo, nes žinia apie jos atėjimą sklido iš palapinės į palapinę. Subėgusi minia apspito iš visų pusių Juditą, stovinčią prie Holoferno palapinės ir laukiančią, kol jam bus apie ją pranešta. ¹⁹ Jie žavėjosi jos grožiu, per ją stebėjosi izraelitais ir vienas kitam sakė: „Kas drįstų niekinti tautą, turinčią tarp savųjų tokių moterų? Negudru palikti gyvą nors vieną jų vyrų, nes jeigu juos paliktume laisvus, jie visam pasauliui galvą apsuktų!“

²⁰ Holoferno asmens sargybiniai ir visi tarnai išėjo ir įvedė ją į palapinę. ²¹ Holofernas ilsėjosi lovoje su tinkleliu iš tamsiai raudonų siūlų ir aukso, smaragdų bei kitokių brangakmenių. ²² Kai jam buvo apie ją pranešta, jis, sekdamas du sidabrinius deglus, atėjo į palapinės priekį. ²³ Juditai susitikus su Holofernu ir jo tarnais, visi buvo sužavėti jos veido grožio. Ji puolė kniūbsčia, pareikšdama pagarbą, bet jo tarnai pakėlė ją nuo žemės.