¹ Išgirskite mane, salos,

atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos!

Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį,

dar motinos įsčiose tebesantį;

jis ištarė mano vardą.

² Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją

ir paslėpė savo rankos šešėlyje.

Jis padarė mane aštria strėle

ir įsidėjo į savo strėlinę.

³ „Tu mano tarnas, ­ pasakė man, ­

Izraeli, per tave apreikšiu savo šlovę!“

⁴ Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau,

tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;

mano byla ­ pas VIEŠPATĮ,

ir mano atlygis ­ mano Dievo rankoje.

⁵ Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS,

kuris mane padarė savo tarnu dar motinos įsčiose,

kad jam parvesčiau Jokūbą,

kad Izraelis pas jį būtų surinktas.

Aš pagerbtas VIEŠPATIES akyse,

mano Dievas ­ mano jėga!“

⁶ „Per maža, ­ sako jis, ­ tau būti mano tarnu,

prikelti Jokūbo gimines

ir sugrąžinti Izraelio likutį.

Aš padarysiu tave ir tautų šviesa,

kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius.“

⁷ Taip kalba VIEŠPATS,

Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam,

kuriuo bjaurisi tautos,

valdovų tarnui:

„Karaliai atsistos, tave pamatę,

didžiūnai ir tie lenksis iki žemės

dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas,

dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko.“

Siono atstatymo pažadas

⁸ Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau,

išganymo dieną tau padedu.

Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai,

kad atstatytum kraštą ir

išdalytum nuniokotus paveldus.

⁹ Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’

ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’

Pakelėse jie ganysis,

ant plikų kalvų visur ras ganyklų.

¹⁰ Nekęs nei alkio, nei troškulio,

nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė,

nes gailestingasis juos veda

ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.

¹¹ Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus,

mano vieškeliai bus nulyginti.

¹² Žiūrėk! Jie ateina iš toli,

vieni iš šiaurės ir vakarų,

o kiti iš Sienės šalies.“

¹³ Džiūgaukite dangūs!

Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!

Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!

Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą,

pasigailėjo savo varguolių.

¹⁴ Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS,

užmiršo mane Dievas.“

¹⁵ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,

būti nešvelni savo įsčių sūnui?

Net jeigu ji ir užmirštų,

aš tavęs niekada neužmiršiu.

¹⁶ Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;

tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.

¹⁷ Tavo atstatytojai čionai atskuba,

o tie, kurie niokojo ir alino tave,

pasitraukė nuo tavęs.

¹⁸ Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui:

jie renkasi draugėn ir eina pas tave.

Kaip gyvas aš, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis,

pasidabinsi jais lyg nuotaka.

¹⁹ Tikrai tu buvai nualinta ir nusiaubta,

griuvėsių kraštas,

bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams,

nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli.

²⁰ Vaikai, kurių buvai netekusi,

tau sakys:

‘Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos,

kad galėčiau įsikurti!’

²¹ Tada tu sakysi savo širdyje:

‘Kas man pagimdė juos?

Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė,

ištremta ir atstumta;

kas juos man išaugino?

Juk aš buvau likusi vienų viena,

tad iš kur jie?’“

²² Taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Štai pakelsiu ranką tautoms, duosiu ženklą gentims,

ir jos pargabens ant rankų tavo sūnus,

o dukteris parneš ant pečių.

²³ Karaliai bus tavo vaikų įtėviai,

jo karalienės ­ įmotės.

Veidu į žemę puldami, jie tave pagerbs

ir laižys dulkes nuo tavo kojų.

Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu VIEŠPATS;

tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti.“

²⁴ Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno?

Ar galima belaisvius atimti iš tirono?

²⁵ VIEŠPATS šitaip atsako: „Žinoma!

Belaisviai bus atimti iš galiūno

ir grobis išplėštas iš tirono!

Aš pats esu tavo reikalo gynėjas,

aš pats išvaduosiu tavo vaikus.

²⁶ Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu,

pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu.

Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS,

tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas,

Jokūbo Galingasis.“