¹ „Lipk žemyn, sėskis dulkėse,

mergele, Babilono dukterie!

Tau nebėra sosto,

sėsk ant žemės, chaldėjų dukterie!

Dailiąja ir gašliąja nebūsi daugiau vadinama.

² Imk girnas ir malk grūdus!

nusidenk nuo veido šydą!

Nusimesk skraistę, apsinuogink blauzdas,

braidyk po vandenį upėse.

³ Tavo nuogumas bus iškeltas aikštėn,

bus matyti tavoji gėda.

Atkeršysiu ir nepagailėsiu“, ­

⁴ sako mūsų Atpirkėjas.

Jo vardas ­ Galybių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis.

⁵ Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį,

chaldėjų dukterie!

Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama.

⁶ Buvau įpykęs ant savo tautos,

savo paveldą buvau išniekinęs,

tau į rankas buvau jį atidavęs.

O tu jam neparodei pagailos

ir krovei ant senelių labai sunkų jungą.

⁷ Sakei sau: „Amžinai viešpatausiu!“

Neėmei šių dalykų į širdį,

negalvojai, kuo tai galės baigtis.

⁸ Dabar išgirsk, išlepintoji,

besijaučianti jaukiai, galvojanti sau širdyje:

„Aš, ir niekas kitas!

Niekada netapsiu našle

ir neišgyvensiu vaikų netekties.“

⁹ Bet ir viena, ir kita ištiks tave

staiga, tą pačią dieną;

vaikų netektis ir našlystė

užgrius ant tavęs visu svoriu,

nepaisant tavo užkeikimų gausybės

ir visų tavo grasių kerėjimų galios.

¹⁰ Kadangi nedora būdama jauteisi saugi

ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!“ ­

tavo išmintis ir išmanymas išvedė tave iš kelio.

Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!“

¹¹ Užguls tave vargas,

ir nemokėsi jo šalin nužavėti;

užpuls tave nelaimė,

ir nepajėgsi jos nuvyti.

Staiga užklups tave galas,

apie kurį nepagalvojai.

¹² O dabar smaginkis savo kerėjimais

ir gausybe savo užkeikimų,

kuriais varginai save nuo pat jaunystės.

Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi?

Gal jais įvarysi baimę!

¹³ Prisidarei daug vargo, turėdama tiek patarėjų!

Teateina ir tegelbėja dabar tave

dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai,

kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks.

¹⁴ Štai jie jau pavirto šiaudais,

ugnis juos ryja;

neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų.

Tai ne žarijos, prie kurių galėtum pasišildyti,

tai ne židinys, prie kurio susėstų žmonės!

¹⁵ Šitaip tau tarnauja tavo kerėtojai,

su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės.

Kiekvienas jų klajoja savo keliu;

nėra nė vieno, kuris tave išgelbėtų.