¹ Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsio šalį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. ² Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję^[i1]. ³ O mes, įtikėjusieji, einame į atilsio šalį, kaip jo pasakyta:

Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau:

„Jie neįžengs į mano atilsio šalį.“

Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo; ⁴ vienoje vietoje jis yra pasakęs apie septintąją dieną: Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų. ⁵ Ir vėl anoje vietoje:

Jie neįžengs į mano atilsio šalį.

⁶ Kadangi kai kuriems skirta įžengti, o tie, kurie pirma gavo gerąją naujieną, neįžengė dėl neklusnumo, ⁷ jis ir vėl nustato dieną ­ šią dieną, po tiek laiko kartodamas Dovydo lūpomis, kas ir kadaise buvo pasakyta:

Jei šiandien išgirsite jo balsą,

neužkietinkite savo širdžių.

⁸ Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į atilsį, Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną. ⁹ Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, ¹⁰ nes, kas įžengia į atilsio šalį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. ¹¹ Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu.

¹² Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. ¹³ Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

Vyriausiasis kunigas

¹⁴ Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo. ¹⁵ Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. ¹⁶ Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.