¹ Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, ² o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. ³ Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse ⁴ ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

⁵ Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta:

Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!

Ir vėl:

Aš jam būsiu tėvas,

o jis bus man sūnus.

⁶ Toliau, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, jis sako:

Tepagarbina jį visi Dievo angelai.

⁷ Angelams sako:

Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams,

savo tarnus ­ kaip ugnies liežuvius.

⁸ O Sūnui:

Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams,

ir teisingumo lazda

yra tavo karališkoji lazda.

⁹ Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės,

todėl patepė tave Dievas,

o Dieve^[i1], džiaugsmo aliejumi

gausiau negu tavo bičiulius.

¹⁰ Ir:

Iš pradžių tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei,

ir dangūs ­ tavo rankų darbas.

¹¹ Jie išnyks, o tu pasiliksi,

jie visi sudils lyg drabužis,

¹² ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi tartum drabužį,

ir jie bus pakeisti.

Bet tu esi tas pats,

ir tavo metai nesibaigs.

¹³ Ar kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs:

Sėskis mano dešinėje,

aš patiesiu tavo priešus

tarsi pakojį po tavo kojų?

¹⁴ Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?